Paruošė Audronė Filipavičienė "Apšvietimo etiudai, Aktai" A. ir A. Girdziušų paroda Bernotuose

Kurį laiką ne tik po Lietuvą, bet ir po Europos šalis keliavo Alfredo ir Aušros Girdziušų autorinė fotoparoda "Apšvietimo etiudai, aktai". Kelis metus moraliai buvo ruošiamasi nuotraukas atvežti į gimtąjį kraštą. Čia dar konservatyviai žiūrima į viešai demonstruojamą nuogą kūną. 2009m liepos 4d. Bernotų kaimo seklyčioje vyko parodos pristaymas ir susitikimas su autoriumi. Naivoka buvo tikėtis, kad daug susirinks smalsuolių. Kiekvienam tai įdomu, bet gėda parodyti kitam, kad domiesi. Autorius sutiko, kad paroda, rizikuojant prarasti vieną kitą eksponatą, kabėtų diskotekų metu. Tai buvo tarsi lengvas šokas jaunimui: tik vienas, kitas drįso būti parodos lankytoju, bet ne šokėju. Kadangi nuotraukos kabėjo ilgą laiką, o šokas tiek ilgai netrunka, po diskusijų apie tai, kas yra pornografija, galiu pasakyti, kad jaunimo buvo priimta tolerantiškai ir civilizuotai.
Dėkoju autoriams už šią ir kitas parodas, kurios buvo Bernotuose tai: "1991 metų sausio mėnesio įvykiai Lietuvoje", fotonovelė "Ūla", fotonovelė "Atmintis".

Algis Jakštas, Išsaugoti tai, kas dar išlikę, kad laikas negrįžtamai nenušluotų

Algis JAKŠTAS

„Laikas yra vienintelis dalykas, kurio net ir labai dėkingas būdamas niekas negali susigrąžinti“ – rašė žymus antikos filosofas ir poetas Seneka. Iš tiesų, užversdamas nugyventos epochos puslapį, laikas į nebūtį nusineša ne tik žmonių likimus, bet ištisų kartų papročius, patirtį ir jeigu nespėjame įamžinti, išsaugoti to, viskas išnyksta, viskas dingsta laike. Šaunu, kad yra pasišventusių žmonių, kurie ir bando išsaugoti, užfiksuoti dar išlikusius papročius, kalbos niuansus, tarmes.

Docentas Vytautas Kardelis įamžino į videojuostą ekspedicijos dalyvius bei mūsų senolius, išsaugojusius mums senąją šnektą...

Ekspedicijos dalyviai Ignalinos rajone. Guli pirmas iš dešinės ekspedicijos vadovas Vytautas Kardelis. Su fotoaparatu - fotografas ir poetas Gaudentas Kurila.


Su vienu iš tokių žmonių, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto baltistikos katedros docentu, mokslų daktaru Vytautu Kardeliu, kuris su ekspedicija rinko medžiagą Švenčionių ir Ignalinos rajonuose, mane supažindino kolega fotografas Alfredas Girdziušas.


Susitarėme susitikti ir pasikalbėti apie ekspedicijos tikslus, apie, ko gero, paskutinę galimybę dar suspėti įrašyti nykstančios šio krašto tarmės savitumą, papročius. Visa tai išsineša į nebūtį išeidami senoliai. Ažušilės kaime, Prano Zubricko kaimo sodyboje, šnekamės su ekspedicijos dalyviais. Savo įspūdžiais dalinasi ne tik docentas Vytautas Kardelis, bet ir ekspedicijoje dalyvavę studentai, fotografai. Be jau mano minėto Alfredo Girdziušo ekspedicijos dalyviams talkino fotografas Gaudentas Kurila.

Prie laužo Gaudentas pristato savo kūrybą ekspedicijos nariams...


- Šio darbo pradžia buvo apie 2000 metus. Kadangi šios teritorijos, kuri pagal tarmę vadinama rytų aukštaičiais vilniškiais, ir užima plotą nuo Dieveniškių (Šalčininkų r.) iki Turmanto (Zarasų r.), pietinė dalis buvo nemažai tyrinėta, o šiaurinė dalis, į kurią įeina ir Švenčionių bei Ignalinos rajonai, buvo mažai tyrinėti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija po truputį pradėjo remti įvairius projektus ir skyrė finansavimą tarmių ir vietovardžių saugojimo programai. Taip ir prasidėjo darbas. Iš pradžių išvažiuodavome gal porą kartų per metus ir grupės buvo nedidelės – 5-6 žmonės. Nuo 2003 metų gavome didesnę paramą ir ekspedicijose dalyvauja jau daugiau žmonių. Štai šiemet mūsų buvo 15, o ir publika įvairi, yra ir studentų antrakursių, ir trečiakursių, ir magistrantų, ir doktorantų. Visi šie jauni žmonės važiuoja savanoriškai, dirba be atlygio. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi tokiu jaunimo požiūriu. Prisiliesdami prie savo senelių ir prosenelių dvasinio palikimo, jie rinkdami medžiagą padės visa tai išsaugoti ateities kartoms. Aš dažnai sakau, kad tai, ką mes dabar darome, ko gero, bus svarbu po 100 ar 200 metų. Mūsų tikslas yra surinkti kuo daugiau medžiagos. Pokalbius ne tik įrašinėjame į diktofonus, bet ir filmuojame. Smagu, kad šiais metais prie mūsų prisijungė fotografai Alfredas Girdziušas ir Gaudentas Kurila. Turėsime puikių fotografijų. Tai irgi išliks, - pradėdamas pokalbį sako docentas Vytautas Kardelis
- Ar daug vietovių Švenčionių rajone šiemet aplankėte?



Priimdavo vieni šeimininkai svetingai , kiti nenoriai...


- Plotą nuo Šutų (Švenčionių r.) iki Turmanto (Zarasų r.) jau buvome apvažiavę, tik ne visur vienodai buvo pavykę įrašyti, bet bendra situacija daugmaž buvo aiški. Šiemet pradėjome nuo Strūnaičio apylinkių. Įdomiausia, kad čia vilniškių tarmė šiek tiek skiriasi. Pasirodo, kad ir rytų aukštaičius vilniškius reikia dalinti į dvi dalis. Tai, beje, irgi paaiškėjo ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, keli kaimai, tarkime Sariai, Petruškos, Laužėnai, Grybai. Pereini per kelią, ir tarmė jau kita. Labanoro pusėje, deja, nieko reikiamo nepavyko rasti. Ten ir riba neaiški, prasideda lenkiški kaimai. Tyrinėjome teritoriją ir nuo Švenčionių iki Švenčionėlių bei Kaltanėnų seniūnijos teritoriją. Vėliau dirbome jau Ignalinos rajono ribose. Švenčionių rajone dar liko mažai tyrinėtos Adutiškio apylinkės, - apie ekspedicijos aplankytas vietoves pasakoja doc. Vytautas Kardelis, o kai paklausiau, ar dar yra kaimuose vietinių žmonių, kalbančių rytų aukštaičių vilniškių tarme, į pokalbį įsijungusi ekspedicijos dalyvė Akvilė pasidalino savo pastebėjimais:

Talkino ir vaikučiai - parodydavo kur gyvena senoliai, nuvesdavo ir kartu džiaugdavosi susitikimais...


- Būna ir taip, kai kaime nėra likusio nė vieno vietinio žmogaus, arba, tarkim, 3-4 namai nupirkti, o viename dar gyvena viena močiutė. Liūdna, bet tokia realybė.
Pratęsdamas jos mintį doc. Vytautas Kardelis sako:

- Pavyzdžiui, unikali ir įdomi kalbiniu atžvilgiu vietovė – Švenčionių rajono Melagėnų kaimas. Čia, kaip ir kai kuriose Anykščių krašto vietose, rotininkuojama, t.y. vietoj ratai sako rotai, čia suradome tik vieną močiutę, kalbančią vietine tarme, tas pats Laužėnuose, Kisieliškėje. Tendencija aiški - vietinių žmonių mažėja ir vargu ar ką čia galime pakeisti, reikia tiesiog suspėti bent surinkti ir išsaugoti tai, ką dar galime. Medžiagos surenkame labai daug. Paskui ją reikės sutvarkyti ir, žinoma, išsaugoti. Mes renkame ne tik kalbinę medžiagą, bet ir istorinius faktus, etnografinę ir etnologinę medžiagą, tautosaką. Kai kuriais atvejais žmonių gyvenimų istorijos vertos filmo scenarijų. Čia tiek gyvenimiškų dramų ir likimų. Džiaugiuosi, kad dar randame įdomių pasakotojų, kad dar galime išsaugoti išlikusias vertybes, - sako doc. Vytautas Kardelis.

Lobynai praeities, lobynai mūsų tarmės...


Paskui su ekspedicijos dalyviais žiūrėjome fotografijas, o jie dar prisiminė žmonių svetingumą, kai nepažįstami žmonės įsileidžia ekspedicijos dalyvius ir tokių yra apie 70 proc., tik apie 30 proc. kaimo žmonių bijodami neįsileidžia.
Tokia yra realybė, kai kaimo žmonės bijo pašaliečių, o mums belieka pasidžiaugti tuo, kad po tokių ekspedicijų vis daugiau vertingos medžiagos bus išsaugota ateities kartoms.


Fotonuotraukos Alfredo Girdziušo

patalpino Alfredas Girdziušas. Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos iniciatyvinės grupės

Projektas
Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos iniciatyvinės grupės
Pareiškimas


Lietuvos kaimas, šimtmečiais buvęs tautos stuburu, jos tradicijų ir kalbos puoselėtoju, šiandien atsidūrė ties išlikimo slenksčiu. Žemės ūkio produktų gamyboje, valstybės nekontroliuojami ekonominiai santykiai sudarė galimybę perdirbimo įmonėms ir prekybos tinklams pasisavinti kone visą žemdirbio sukuriamą pridėtinę vertę. Padrikos ūkininkų turgelių kūrimo iniciatyvos, kad ir kokios jos būtų patrauklios, iš tikrųjų atskleidžia valstybės bejėgiškumą. Valdžia, per žiniasklaidą, sukūrė iliuziją, kad kaimas yra pertekęs ES pinigais. Deja, taip nėra. Struktūrinių fondų paramos lėšomis įstengia pasinaudoti tik nedaugelis stambesniųjų ūkininkų, o tiesioginės išmokos už pasėlius ir pievas, nepadengia net tos dalies, kuri per mažas supirkimo kainas, nukeliavo į perdirbėjų ir prekybininkų kišenę.

Apgailėtina provincijos socialinė ir kultūrinė būklė. Jau net ir į didesnes kaimo gyvenvietes nebeužsuka joks autobusas, duris užveria pašto skyriai, prastėja infrastruktūra, nuo kaimo tolsta sveikatos apsauga, masiškai uždaromos kaimo mokyklos, bibliotekos kultūros įstaigos. Savivaldybės, spręsdamos savo finansines problemas, visa tai dangsto švietimo ir kultūros tinklo vadinamuoju optimizavimu, kurio kriterijai niekam nėra žinomi. Daugelyje kaimo vietovių iš tikrųjų mažėja vaikų skaičius, tačiau neretai tai būna savivaldybių trumparegiškų sprendimų pasekmė – jaunos šeimos nenori kurtis kaime, kur nėra mokyklų ir kultūros įstaigų. Apmaudu, tačiau centrinė valdžia šios padėties tarsi nemato. Keliasdešimt energingų ir aktyvių kaimo bendruomenių neįstengia pakeisti situacijos visoje šalies provincijoje.

Suvokdami itin sudėtingą Lietuvos kaimo būklę, kurioje jis atsidūrė vykstant ekonomikos, žemės ir kitų sričių reformoms, pareiškiame, kad toliau nevalia toleruoti nekoordinuotos ir nemokšiškos valstybės politikos kaimo atžvilgiu. Per prabėgusius metus buvo sukurta dešimtys strategijų, tačiau kaimas iki šiol neturi savo ateities, vizijos. Nei valdžia, nei visuomenė nežino, kokią norime matyti Lietuvos provinciją. Tai priekaištas daugiau ankstesnėms vyriausybėms ir seimams, dėl kurių neveiklumo kaimas ir atsidūrė ties išlikimo slenksčiu.

Tikimės, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė išgirs mūsų nerimą ir pritars mūsų veiklai.

Įžvelgiame ir dar vieną itin pavojingą tendenciją – tai svetimos kalbos ir subkultūrų skverbimasis į nacionalinę terpę. Daugeliu atvejų tai jau yra ne kultūrų mainai, ne siekis geriau pažinti kitas tautas, o įkyrus ir net agresyvus primetimas to, kas mums svetima. Esame realistai – valstybių ekonominė integracija, darbo jėgos migracija, nevaržomas piliečių judėjimas sudaro sąlygas skverbtis galingesnėms kultūroms, daryti įtaką tautiniam savitumui. Tačiau peržengus tam tikrą kritinę ribą, tautos asimiliacija gali tapti negrįžtamu procesu. Pasaulio istorija žino begalę tokių atvejų. Ar norime papildyti išnykusių tautų sąrašą? Todėl visomis išgalėmis privalome saugoti savo kalbą ir kultūrą. Kaimiškoji tautos dalis per šimtmečius išugdytais būdais sugebėjo priešintis svetimų kalbų plitimui ir kultūrų įtakai. Praradę kaimą, neteksime ir šio natūralaus imuniteto.

Vienykimės ir burkimės tam, kad bendrų pastangų dėka, padėtume kaimui atsitiesti ekonomiškai ir dvasiškai, užimti deramą vietą tautos gyvenime.

Skelbiame, šiuos pačius bendriausius, savo veiklos tikslus:

- valdžios institucijoms padėti įgyvendinti koordinuotą politiką kaimo atžvilgiu; siekti, kad gamybiniai žemės ūkio reikalai neužgožtų kaimo švietimo ir kultūros;

- kelti viešumon kaimo švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitas socialines problemas, inicijuoti bendras diskusijas, teikti valdžiai pagrįstus pasiūlymus;

- valdžiai, politikams ir visuomenei, ypač miesto bendruomenei, aiškinti koks yra kaimo vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime;

- inicijuoti mokslinius tyrimus, kurie padėtų identifikuoti tikrąją kaimo vietovių ekonominę, socialinę ir kultūrinę būklę;

- siekti, kad būtų parengta Lietuvos kaimo ateities vizija.

Kviečiame neabejingus kaimo likimui ir ateičiai dalyvauti Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos veikloje.


Iniciatyvinės grupės nariai:


Buračas Antanas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, akademikas
Dužinskas Raimundas, Vilniaus pedagoginio universiteto prodekanas
Girdziušas Alfredas, Fotomenininkas
Išoraitė Margarita, Mykolo Romerio universiteto docentė
Jakubonienė Rūta, Bendruomenės “Pilni namai” projektų vadovė
Jasaitis Jonas, Šiaulių universiteto, kaimo plėtros tyrimų centro direktorius
Jaskelevičius Kęstutis, Vilniaus kooperacijos kolegijos docentas
Juravičius Jonas, Miroslavo seniūnas
Karlienė Danutė, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija
Mituzas Laimonas, Bendruomenės “Pilni namai” moderatorius
Ozolas Romualdas, Kovo 11-osios akto signataras
Peckus Antanas, Ūkininkas
Peckuvienė Danguolė, Rašytoja –ūkininkė
Ramonas Jonas, Lietuvos Respublikos Seimo narys
Ribašauskienė Erika, Agrarinės ekonomikos instituto tyrėja
Rožas Juozas, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokytojas
Šapranauskaitė Gita, Rumšiškių muziejaus dvaro akademijos direktorė
Truskauskas Zdislovas, Generalinio miškų urėdo pavaduotojas
Tumėnas Vytautas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas
Urbanavičienė Dalia, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė

Alfredas Girdziušas. 1914 m. vokiečių kapai. Mėšonys

Šiandien taip atrodo kapai Mėšonyse

Likęs vienintelis bendras paminklas

"Der deutschen Helden"

Gyvybė galingesnė už mirtį...

Lietuvos kariuomenės savanoriai 2008 m. rugpjūčio 8 d. aplankė šiuos kapus. Pirmas iš kairės - LKSD pirmininkas Bronius Pacevičius

Kažkas aplankė žuvusiuosius ir paliko šias šermukšnio uogas...

Alfredas Girdziušas. Paskutinis traukinuko reisas

Alfredas Girdziušas Paliesius

Paskutinis traukinuko reisas


Tėviškėje, kur praleidau nuostabiausias vaikystės dienas, yra nedidelis ežeras. Nedidelis, ant keptuvės tilptų, kaip sakydavo amžiną atilsį dėdė kalvis. Vanduo ežere skaidrus ir šaltas. Ežeras paskutinis ir žiemą užsitraukdavo, o pavasarį užkietėję žvejai skolindavosi ilgas kopėčias ir netoli kranto merkdavo meškeres. Maudydavomės vaikai tik vienoje vietoje, o suaugusieji eidavo nardyti nuo “pečiaus” – toje vietoje krantas smukdavo gilyn ir mažai kas dugną pasiekdavo. Mūsų ežere skęsdavo žmonės retai. Ir tai būdavo ne eilinis įvykis apylinkėje. Paskenduolio niekas jau neišgriebdavo.
Kada Lietuvoje prasidėjo pirčių statymo metas, prie mūsų ežero taip pat išdygo raudonų plytų statinys. Krantą subiaurojo, o mūsų vaikų varlinyką taip išdarkė, kad teko persikelti maudytis prie “pečiaus”. Na, ir patys ūgtelėjome. Tiesa, pakrantę vėliau išpylė atvežtu smėliu, net dugną išlygino, išgraibė plytgalius, bet mes jau nebegrįžome - išaugo ten tvora. Iš antrojo pirties aukšto tiesiai į ežerą nutiesė ilgą lovį su posūkiais, vidų iškilojo plastiku ir juo čiuoždavo įraudę nuo garų ir degtinės dėdės bei tetos. Mes, vaikai, kūrėme visokius planus kaip atkeršyti mūsų kolūkio pirmininkui ir tiems, atvykstantiems iš “centro”. Vietiniai žmonės “pakrikštijo” šią pirtį labai taikliai – “Kurvų lizdu”. Slaptame vaikų susirinkime buvo pasiūlyta net padegti tą “kurvų lizdą”.
Mano mamą moterys už akių vadino kekše arba kumele, nes turėjo ilgus kaštoninius plaukus ir juos nešiodavo susmaukusi spalvota gumele aukštai virš pakaušio. Labai panašu į uodegą kumelės. Moterys pavydėjo mano motinai grožio. Net pirtyse, kur mus pakviesdavo maudytis, matydavau senių pavydžius žvilgsnius. Senės galvodavo, kad aš nieko nesuprantu ir atvirai aptarinėdavo mano mamos kūną. O mama erzindavo tas pavydžias raganas: nusirengia, pasileidžia plaukus, išsivanoja ir išbėga vėdintis į lauką. Stovi tarpduryje įraudusi, liekna, graži ir kraipo, banguoja klubais. Arba dar pastveria mane ant rankų, prispaudžia prie kietos krūtinės, aš įsispiriu jai į pilvą, atsišlieju ir teškenu delnais per du standžius atsikišimus. Mama vaizduoja, kad pyksta, paleidžia mane ir vėl neria į garus.
Tėvelio neprisimenu. Mama nuliūsta ir tampa nekalbi, kai paklausiu apie jį. Žmonės šneka, kad jis buvo geras mušeika ir karčiosios mėgėjas. Ir paskendo anksti pavasarį prieš pat šventas Velykas – norėjo mamai žuvies pagauti. Neiškilo iki šių dienų, o mama kiekvieną pavasarį eina prie “pečiaus”, atsisėda ant kelmo ir tyli. Ilgai tyli.
Kada mūsų maudyklėje išdygo pirtis, man ėjo septintieji metai. Mama dažnai mane palikdavo vieną ir iki išnaktų būdavo tame “kurvų lizde”. Grįždavo pavargusi, trenkianti cigarečių dūmais, rūkytomis žuvimis, alumi ir… pelėsiais. Pelėsių kvapas užgoždavo net cigarečių dūmų. Įlipa į lovą, apkabina ir, stipriai prisispaudusi prie manęs, ilgai neužmigdavo, galvodavo, jog aš miegu ir tyliai tyliai verkdavo.
Vieną vakarą, kada mus aplankė raudonsprandis pirmininkas ir išsivežė mamą, aš nutariau slapta nueiti prie ežero ir pasižiūrėti į naktinį “kurvų lizdą”. Nors buvo ir tamsu, bet ėjau nesiblaškydama. Suradau tvoroje spragą ir įsmukau. Buvo apšviestas tik pirties įėjimas ir tasai lovys. Įsirioglinau į alksnį ir pradėjau laukti. Buvo vėsu. Po vidurnakčio nušvito antrojo aukšto langai, atsivėrė durys prie “čiuožyklos” ir į balkoną išėjo… mama. Nuogut nuogutėlė! Įraudusi, palaidais plaukais. Graži graži! Aš žvelgiau į mamą lyg pirmą kartą matydama. Staiga į balkoną išvirto kiti. Visi taip pat nuogi ir garuojantys. Išėjo su kibiru rankose storpilvis iš “CK” ir šliūkštelėjo į lovį. Pirmininkas grubiai griebė mamą už rankos, kiti vyrai pasirinko kitas moteris ir sėdo į “čiuožyklą”. Klegesys ir moterų spygavimai susimaišė ir, it traukinukas iš nuogų žmonių, pasileido žemyn. Visi taškėsi ežere kaip pašėlę, o aš, nutirpusi iš baimės, sėdėjau virš jų ir maniau, kad visi žiūri į mane, ir aš, o ne jie nuogutėliai. Apkabinusi medžio kamieną prilipau. Mama iš maudyklės iššoko pirmoji, po jos – pirmininkas. Stvėrė mamą už liemens, toji vikriai išsisuko ir… tvojo šlapia ranka jam į veidą. “Nesilaužyk! Spardais kaip kumelė!” – pirmininkas vėl norėjo griebti mamą. Net prietemoje pastebėjau kaip mama išblyško, staiga vėl šėrė pirmininkui per rankas, apsisuko ir įbėgo į pirtį. Man net tamsu akyse pasidarė – žiūrėjau į nuogą pirmininką, nuogus jo sėbrus. Vandenyje šėlo ir visai jaunos moterys. Teko laukti kol iš maudyklės išlįs visi. Paskutinysis išbrido storapilvis “CK” ir begėdiškai pradėjo graibyti vieną pasilikusią lauke. Toji tingiai gynėsi, kol pagaliau abudu nuvirto tiesiai ant žemės… Aš žiūrėjau išplėtusi akis į iškeltas moters kojas, baltas šlaunis ir stenantį mėsos kalną. Ir mano mama taip?! Žiūrėjau ir prisiekinėjau, kad aš sunaikinsiu šį “kurvų lizdą”. Sako keršto planai kuriami ilgai ir apgalvotai. Ne. Jis man gimė staiga, su visomis smulkmenomis, su visomis keršto detalėmis. Bėgau namo nejausdama šalto oro ir kiekvienas kulnų smūgis į žemę skambėjo ausyse kaip plaktuko smūgiai – aš išardysiu tą “traukinuką”!
Mama grįžo anksčiau kaip visada. Nuėjo į virtuvę ir kažkodėl vėl nusiprausė. Tyliai įlindo į lovą, švelniai prisitraukė mane ir vėl be garso pravirko. Jos kūnas krūpčiojo, nosis šnirpštė. O man taip gaila, taip gaila pasidarė jos, jog neišlaikiau ir aš pradėjau žliumbti. Ir kuo toliau, tuo garsiau. Mama išsigando, atsisėdo lovoje ir pradėjo klausinėti kas atsitiko. “Man tavęs gaila, mama!” – pralemenau žagsėdama. “Nieko, dukrele, miegok, prisisapnavo tau, vaikeli, viskas gerai” – ramino glostydama, o pati vis garsiau ir garsiau šnirpščiojo. Pražliumbėme iki paryčių. Kada užmigau nebeprisimenu.
Pirmiausia, pagal keršto planą, reikėjo gauti peilius. Juos paprasčiausiai nudžioviau parduotuvėje: uždėjau nupirkusi duonos kepaliuką ant jų ir išsinešiau.Pasislėpusi galandau tuos tris virtuvinius peilius su tokiu įniršiu, jog atrodė, kad nuo to priklausys mano pačios gyvenimas. Reikėjo skubėti, nes pirmininko “viliukas” vėl buvo sustojęs prie mūsų namų. Naktį, drebėdama iš baimės, nusigavau prie pirties ir įkaliau peilius pro plyšius į “čiuožyklą”. Aštrius peilių galus patikimai slėpė plono plastiko lapai. Namo pargrįžau kalendama dantimis. Mama rytoj bus tenai. Kaip jai sutrukdyti? Iki ryto neužmigau, prasiblaškiau. Mama glaustė delną prie mano kaktos ir vis klausinėjo ar neskauda kas nors. Matyt nuo nervinės įtampos man pakilo temperatūra. Mama į darbą neišėjo, aš taip pat nepakilau iš lovos. Užmigdavau sekundei ir prieš akis iškildavo užverstos kruvinos moters kojos. Pašokdavau ir bijodavau sumerkti akis. Mama taip pat blaškėsi nežinodama ką daryti. Galop išbėgo pas kaimynę iškviesti greitosios pagalbos mašiną. Be mamos apsiraminau ir karštligiškai svarsčiau kaip sulaikyti mamą nuo vakarinio “traukinuko”. Muilas! Griebiau mažytį muilo gabalėlį ir, nugalėdama šleikštulį, prarijau. Vos spėjau pastatyti puoduką, kai grįžo mama su kaimyne. Aš sėdėjau lovoje ir jaučiau kaip gerkle į viršų kyla gumulas. Ilgai laukti nereikėjo – vos spėjau nusiristi prie kibiro. Mama visai pametė galvą, o senutė klausinėjo mamą ką aš valgiau vakar. Atvažiavo gydytojai. Mane vėl pradėjo tampyti virš kibiro. Išspjaudžiau viską. Net peilius pamiršau. Gydytojai vartė, spaudė pilvą, klausėsi širdies. Galop pamatavo temperatūrą, liepė rengtis mamai, man ir važiuoti su jais į miesto ligoninę.
Ligoninėje išlaikė neilgai. Kol darė kažkokius kraujo tyrimus. Grįžome po savaitės. Kaime buvo kalbama tik apie “kurvų lizdą”. Tardytojai ėjo pas kaimynus ir tikrino kiekvieno “alibi”. Mano mama turėjo “alibi”. Žmonės sakė, kad kraujo buvo kaip skerdykloje – visas ežero vanduo raudonas! Storapilvis “CK” čiuožė “traukinuke” paskutinis. Užgirdęs klyksmą krito ant pilvo ir bandė stvertis už lovio šono, bet muiluotas vanduo neapvylė. “Lašininis” labiausiai ir nukentėjo. Sako ežere “žarnas į pilvą grūdo pats su rankomis”…
…Pirmininkas iš ligoninės negrįžo nei į kolūkį, nei pas savo žmoną, gyvenančią mieste. Šis kriminalinis įvykis greitai buvo užmirštas, nes paskutiniu “traukinuko reisu” važiavo dideli viršininkai ir ne mažesnės viršininkės, pabėgusios nuo vyrų. O be to, ar galėjo jie teisme pateikti kaip daiktinius įrodymus tas supjaustytas vietas?..
Aš su mama greitai išvažiavome gyventi į kitą rajoną.

dr.Rūta Gajauskaitė; Holokaustas ir lietuvių genocidas

Informacija ši paimta iš 2000 m. kovo 11 dienos Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio stenogramos Nr.234; ši informacija paskelbta ir 2001 m.spalio mėn. Nr.17(139) „Tautininkų žiniose“ , Dr. Rūtos Gajauskaitės (Kriminologė, LR Atkuriamojo Seimo deputatė) straipsnyje: Holokaustas ir lietuvių genocidas.

-->

Holokaustas ir lietuvių genocidas

Š.m. rugsėjo pradžioje vykusi (Durbano mieste, PAR) Jungtinių Tautų pasaulinė konferencija "Prieš rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir kitas nepakantumo formas" netikėtai paaštrino žydų ir arabų konfliktą, kurio katastrofiška seka persikėlė net į kitą žemyną.

Pasaulinio prekybos centro ir Pentagono sugriovimas pademonstravo perpildytą musulmonų kantrybės taurę žydams bei subrandino realią didelio karo grėsmę.

Neapykantos žydams genezės nuo elementaraus pogromo iki holokausto klausimas nuolatos ignoruojamas. Šiurpių susidorojimų su žydais priežasčių slėpimas, šiandien jau atrodo, gali paskatinti sukelti ir Pasaulinį karą.

Neseniai Lietuvoje vyko žydų "litvakų" kongresas. Iš viso pasaulio suvažiavę politinių negandų išblaškyti žydai lankė savo gimtąsias vietas, žuvusiųjų kapus, susitikinėjo su pažįstamais, gražiai žmogiškai bendravo su lietuviais. Tuo tarpu šio kongreso organizatoriai visą laiką eskalavo tik Holokausto temą.

Pasaulines Holokausto aplinkybes ir priežastis mažame laikraščio straipsnyje sunku išnagrinėti, tačiau lietuvių genocido ir žydų epopėją privalome žinoti visi.

Pasaulyje daugiausiai žinoma apie žydų tautos tragediją, pražudžiusią apie 6 milijonus gyvybių, - apie Holokaustą. Retsykiais paminimas armėnų, totorių bei čečėnų naikinimas ir 100%-tinis deportavimas iš Tėvynės. Suspausta širdimi pagedime dešimties tautų, pražuvusių komunistų-nacių naikinimo malūne ir giliai atsidūstame mintimis apsistoję ties savo, lietuvių, tautos Tragedija. Kiek mūsų amžiams liko Sibiro įšale palaidotų, kiek kančiose žuvo KGB rūsiuose, kiek psichiatrinėse ligoninėse? Kokiam mūsų tautiečių skaičiui buvo uždrausta Tėvynėn sugrįžti?...

Laikas bėga, žūva dokumentai, miršta žmonės, ir vis sunkiau begalima nustatyti kiek mūsų žuvo ar nukentėjo.

Reikėtų pasimokyti iš žydų, kurie ne tik suskaičiavo savo tautos aukas, bet nenuilsdami jau 60 metų ieško kaltininkų; visame pasaulyje viešina šių kaltininkų darbus ir traukia baudžiamojon atsakomybėn. Tuo tarpu Lietuvos valstybinės ar net tarptautinės institucijos nesugeba net tiesos paskelbti, nekalbant jau apie kaltininkų nubaudimą.

Tad nors šiandien čia trumpai priminkime.

Tuoj pat po faktinio Lietuvos okupavimo sovietinė valdžia lietuvių tautos genocido vykdymui 1940 07 07 Lietuvoje įkūrė Ypatingąją Komisiją (ČK). Po metų, 1941 06 14 ČK pradėjo suplanuotus masinius areštus, įkalinimą, tremtį ir naikinimą. Per pirmąją raudonojo teroro bangą Lietuva neteko žuvusiais 31 000 savo geriausių sūnų ir dukrų; 23 000 gyvuliniais vagonais buvo išvežta Sibiran.

Privalome žinoti mūsų tautos budelius. Ypatingosios Komisijos (ČK) sudėtis buvo tokia: Jevsej Rozovskij, Icik Dembo, Judit Komod, Frid Krastin, Daniil Todes ir Kazys Macevičius.

1941 06 23 Lietuva sukilo ir ginklu atsikratė SSRS okupacinės valdžios bei jos kolaborantų. Šį politinį sukilimą žydai įvardijo kaip holokausto pradžią ir apkaltino lietuvius žydšaudžiavimu. Tuo tarpu lietuviai sukilo prieš sovietinį genocidą ir okupacinę valdžią, kurios daugumą sudarė žydai; o tai - jau žydų gėda, bėda ir ateities rūpestis.

Sovietinę okupaciją keitė fašistinė, komunistinį terorą- nacistinis. Jo metu Lietuva neteko dar 70 000 lietuvių ir 160 .000 žydų. Iš 2 700 000 Lietuvos gyventojų beliko 2 milijonai.

1944m., grįžtant raudoniesiems okupantams, Lietuvą užplūdo "internacionaliniai'" specialistai: dar karo fronto linijai einant per Pabaltijį, su taip vadinama lietuviškąja 16-taja divizija jau atvyko 4 500 žydų bei 1 200 buvusių enkavėdistų, enkagėbistų ir kitokių sovietinių represijų žymūnų. Vien tik Dekanozovo ir jo politikos vykdytojo gen. Vetrovo pavardės lig šiol kelia šiurpą.

Per kruvinąjį pokarį iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota 350 000 lietuvių, iš kurių 28 000 žuvo, 50 000 negrįžo Tėvynėn. 70 000 lietuvių suspėjo emigruoti į Vakarus, taip išgelbėdami savo gyvybes. 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų sunaikino stribai, enkavėdistai bei reguliarioji okupacinė kariuomenė. Lietuva neteko pusės milijono gyventojų.

O Iljos Erenburgo ir gen. Ivano Černiachovskio pavardės reiškia visišką prūsų ir lietuvininkų tautos Karaliaučiaus krašte sunaikinimą - žiauriausią GENOCIDO pavyzdį pasaulyje. Jų nebeliko, todėl mes, jų baltiškieji broliai, privalome priminti Pasauliui, kad dar karo metu sovietinei kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, žinomo sovietinio žurnalisto I. Erenburgo viešu raginimu gen. I.Černiachovskio vadovaujama divizija žudė visus Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojus: tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek senius. Susprogdinta, nuskandinta, išprievartauta ir ištremta 1,2 milijono prūsų ir lietuvininkų.

Visuomeninei Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybai (MLRT) Vilniuje belieka tik pavydėti žydams tokio dėmesio, kokį Holokaustui rodo Lietuvos valdžios. Mat MLRT nuo 1994 m. nuolat (bet vis nesėkmingai) kreipiasi į LR Seimą, ragindama spalio 16-ąją paskelbti atmintina Mažosios Lietuvos genocido diena. Akivaizdu, kad ir šiais metais Lietuvos valdžia elgsis taip, tarsi šio GENOCIDO nebūtų buvę…

Iš viso nuo komunistų suplanuoto Didžiosios ir Mažosios Lietuvos GENOCIDO nukentėjo 1 694 000 žmonių, iš jų 800 000 žuvo. Naciai nužudė 70 000 lietuvių ir 160 000 žydų, t.y. 230 000 Lietuvos gyventojų.

Akivaizdu, kad prūsų-lietuvininkų-lietuvių aukų apie 10 kartų daugiau nei Lietuvos žydų, tačiau šio fakto Pasaulis nežino.

Nežino Pasaulis, kad yra išlikę apie 14 000 lietuvių, gelbėjusių žydus, sąrašai. Nežino, kad 815 iš jų patys žydai apdovanojo "Teisuolio" ir "Gelbėtojo" vardais, kad apie 3 000 gelbėtojų lietuvių žuvo nuo nacių… Nežino Pasaulis, kad pagal apdovanotųjų skaičių Lietuva Europoje yra trečia valstybė iš 22. ir tai buvus ypatingai žiauriam okupaciniam sovietiniam ir nacistiniam režimui, kurio nepatyrė nei Belgija, nei Olandija.

O juk LR Seime yra Užsienio reikalų komitetas, kuriame ilgą laiką darbavosi p.E.Zingeris. Juk yra LR Prezidento V.Adamkaus iniciatyva sukurta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų vykdytam GENOCIDUI tirti, kurios pirmininkas - vėl tas pats p.E.Zingeris. Tačiau nei duomenų apie lietuvių genocidą, nei lyginamosios analizės apie nacių-sovietų nusikaltimus, nei kaltųjų paieškos, nei jų patraukimo atsakomybėn nesulaukiame.

Sektinu pavyzdžiu turėtų būti Vyzentalio organizacijos veikla. Būdama tik visuomenine, ji sugebėjo gauti leidimą pasinaudoti Lietuvos valstybiniu archyvu, ir pateikė įtariamųjų sąrašą. Tuo tarpu mūsų Tarptautinė komisija nesugeba išsireikalauti jau žinomų nusikaltėlių - KGB vadovų. Antai Nachmanas Dušanskis ramiai sau gyvena neva prieš terorizmą kovojančiame Izraelyje, o Petras Raslanas - Rusijoje.

Pasigėrėjimo vertos Lietuvos žydų bendruomenės pastangos įamžinti Holokaustą: jie sugebėjo patalpinti net 5-6 puslapius su iliustracijomis apie žydų katastrofą Lietuvos naujųjų amžių istorijoje. Tuo tarpu ten nėra nė vieno žodžio apie žydų gelbėjimą. Holokausto tema įtraukta į Kariūnų mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir kitokias švietimo programas. Komisijos vardu p.E.Zingeris sudarė bendradarbiavimo sutartis su mokslo ir švietimo įstaigomis, Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo Centru, kad būtų užpildytos XX a. istorijos spragos, atkurta istorinė tiesa ir, šviečiant tiek Lietuvos, tiek užsienio visuomenes, skatinama santarvė ir pagarba žmogaus teisėms.

Deja, pasaulyje plinta visai kitokia informacija, kurios kažkodėl nepaneigia p.E.Zingerio komisija. Užsienio žiniasklaidoje nėra žinių apie mūsų 1 694 000 žmonių palietusį genocidą, apie 800 000 žuvusiųjų. Kalte kalama tik apie 160 000 žydų žūtį, kartais padidinant šį skaičių iki 200 000. Taip pat neteikiama pasauliui žinių ir apie 14 000 žydų gelbėtojų - Lietuvos piliečių.

Turime žinoti p. Emanuelio Zingerio vadovaujamos Tarptautinės komisijos sudėtį, kad galėtume paklausti atsakingų už istorinę tiesą, tautų santarvę ir pagarbą žmogaus teisėms, kodėl taip vienpusiškai formuojamas Lietuvos įvaizdis Pasaulyje.

Šioje komisijoje, be jos pirmininko E.Zingerio, dar yra šie nariai: Andrews Backer, Joachim Tauber, Nichol Lane, Jurij Afanasjev, Toma Birmontienė, Liudas Truska, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Radžvilas.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai bandė atitaisyti dabar skelbiamą vienpusę, tik žydų katastrofą viešinančią, informaciją, papildant ją lietuvišku faktoriumi. Kadangi yra žinoma, kad jau 12 metų atkurtame Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje laikomi duomenys apie žydų gelbėtojus, kurie tiek laiko kažkodėl nebuvo skelbiami nei Lietuvos, nei Pasaulio visuomenei, signatarai paprašė šių duomenų. Deja, šis muziejus, kurio direktorius - tas pats p.E.Zingeris, lig šiolei taip ir nepateikė visų prašomų duomenų, kurie leistų sukurti metodikas ir padaryti nacių bei komunistų vykdyto genocido lyginamąją analizę.

Toks informacijos slėpimas nuo visuomenės, arba tik dalinis duomenų pateikimas aukščiausio lygio politikams verčia abejoti noru "atkurti istorinę tiesą" bei skatinti "santarvę ir pagarbą žmogaus teisėms".

Ar tik ne šios, Lietuvos garbę ir orumą įrodančios, informacijos slėpimas, tik dalinis duomenų publikavimas (tik lietuvių kalba, tik Lietuvoje) nesuformavo prasto Lietuvos įvaizdžio? Ar tik ne vienpusė informacija suformavo neteisingą nuomonę apie lietuvių tautą, kas privedė iki diplomatinių ekscesų LR Seime ir teisėsaugos institucijose? Ar tik ne ši ribota ir vienpusiškai žydų Holokaustą viešinanti, 10 kartų didesnį lietuvių GENOCIDĄ slepianti informacija pažeidė žydų ir lietuvių lygiateisiškumą bei sukelia nacionalinę nesantaiką tarp 600 metų draugiškai Lietuvoje gyvenusių tautų?

Ar p.E.Zingeris, būdamas šio muziejaus direktoriumi bei minėtos Tarptautinės komisijos pirmininku, kaip pareigūnas ir įgaliotasis asmuo, vietoj to, kad gintų Lietuvos interesus, slėpdamas ar rodydamas tik vienpusę informaciją, nepakenkė Lietuvos valstybei, nepadarė jai žalos?

Ar už tokį kenkimą negali būti taikomi LR Baudžiamojo kodekso 67, 72, 742 straipsniai?

Bus sunku nuspėti ir suvaldyti visuomenės reakciją į dešimtmetį visame pasaulyje eskaluojamą lietuvių tautos kaltinimą žydšaudžiavimu, kai dešimt kartų didesnį lietuvių tautos genocidą suplanavę ir įvykdę daugiausia vienos tautybės sovietiniai okupantai ir kolaborantai lieka net neįvardinti?

Dr. Rūta Gajauskaitė
Kriminologė,
LR Atkuriamojo Seimo deputatė

 ***************************************************************

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/2277-09-23-is-busimos-knygos

Istorija

09 23. Iš būsimos knygos

Seimo narys Emanuelis Zingeris ir jo brolis rašytojas Markas Zingeris, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, rengia spaudai atsiminimų knygą apie savo tėvą žinomą pedagogą, buvusį Kauno m. VIII vidurinės mokyklos direktorių Mykolą Zingerį. „Lietuvos Aidas“ spausdina ištrauką iš knygos.
Archyviniai dokumentai byloja
Kauno m. VIII vidurinės (pamaininės) mokyklos
Direktoriaus Zingerio Mykolo, Jokūbo s.,
Personalinė autobiografija atsiminimai
Aš, Zingeris Mykolas, Jokūbo, gim. 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. Alytaus mieste, vokiečių kalbos mokytojo šeimoje. Ryšium su tuo, kad mano tėvas nuo jaunystės buvo kovingas ateistas, aš augau nuolatiniame konflikte su vietine žydų religine bendruomene. Mano jaunų dienų patirtį aš aprašiau straipsnyje „Kaip aš nustojau tikėjęs“ – „Kauno tiesa“, 23.XI.1958 m.
Vėliau, besimokydamas Kauno gimnazijoje (Šolom Aleichemo v.), aš pažangių moksleivių įtakoje įstojau į Kauno laisvamanių draugiją, kurios būstinė tuomet buvo Žemaičių g-vė 3. Kaip atsimenu, draugijos narių tarpe radau bendraminčius ir draugus, kurie padėjo man apsispręsti, surasti artimą mano jaunatviškai dvasiai ideologiją. Čia susipažinau su Malinausku Povilu, Petru Cvirka, Montvila, Šmuilovu ir kitais draugais, turinčiais tvirtą, gyvenimo buržuazinėje santvarkoje iškaltą pasaulėžiūrą. Čia, draugijos būstinėje, užvirdavo gyvos diskusijos visokiais aktualiais klausimais. Vulgarus ateizmas pavirsdavo į tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą, revoliucinė teorija kvieste kvietė prie veiklos. 1937 metais artimiausias mano draugas tapo Povilas Malinauskas (organizavo vieną iš pirmųjų partizanų būrių Kauno m., žuvo 1942 m. Kaune, prie Kampo gatvės). Jis dažnai rasdavo prieglobstį mano bute, kur slėpdavosi nuo žvalgybos. Jo nurodymais aš dažnai vykdydavau įvairias smulkias revoliucines užduotis. Pavyzdžiui, kai lenkai buvo internuoti Birštone, aš nuvažiavau į Birštoną su tikslu nupirkti nuo lenkų karininkų nuslėptus ginklus ir šaudmenis.
Didelę įtaką man turėjo visapusiškai paruoštas marksistas Jacovskis E. (Dirba Aukščiausioje LTSR taryboje, prezidiume), kurio namuose aš susipažinau su populiariu anais laikais J. Stalino veikalu „Leninizmo pagrindai“. 1935 m. draugas Šmuilovas mane atsivedė pirmą kartą į revoliucinio jaunimo išvykas. (Šmuilovas žuvo IX forte). Niekuomet neišblės mano atmintyje mūsų vadovės drg. Šmerkovičienės (dirba Centr. bibliotekoje) paveikslas. Čia, tose išvykose, mes grūdinomės būsimai žūtbūtinei kovai, skaitydami apie Gavrošą ar Paryžiaus Komuną. Apie Karolį Požėlą ir Mickevičių Kapsuką, čia mes dainavom ugningas revoliucines dainas, čia mes skaitėm J. Paleckio knygą „TSRS mano akimis“.
Kai kada pas mus atsilankydavo prityrę kovotojai už darbo žmonių teises ir atpasakodavo mums apie revoliucinį darbo žmonių judėjimą visame plačiame pasaulyje.
Visi mes, dalyvavę išvykose, aktyviai rinkom lėšas MOPRui ir vykdėme revoliucinę agitaciją jaunimo tarpe.
Kaip atsimenu, vieną iš pirmųjų man pavyko įtraukti į komjaunimą S.Kancediką (pulkininkas, kariniame komisariate Vilniuje).
Man padėdavo platinti atsišaukimus mano pusbroliai Zingeris Mendelis (Vilniuje) ir Zingeris Nojus (Vilniuje).
Tuo tarpu mano tėvas, išnuomavęs mebliuotus kambarius pas namų savininką Rumšiskį, įrengė III kl. viešbutį, kurį pavadino „Komercija“. Tai buvo Laisvės al. 49. Čionai viešbučio palėpėje aš, drg. Bederis (dirba LTSR Centriniam Archyve), Buršteinaitės (nežinau likimo)  spausdinome šapirografu atsišaukimus. Koks buvo mūsų džiaugsmas, kai pavyko pagaminti Giedrio ir Greifenbergerio nuotraukų fotokopijas. Čia revoliucinių švenčių metu mes leisdavom karvelius su raudonais kaspinais iš viešbučio lango, kuris išeidavo į miesto sodą. Šapirografą mes gavom iš partijos parajonio komiteto nario (kaip paskui sužinojom) drg. Volfsono, vardo nebeatsimenu, žinau tik, kad kovojo 16 Lietuviškosios Divizijos 156 pp. gretose ir žuvo fronte. Kaip teko sužinoti iš vietinės gyventojos (Tamaros Bartusevičiūtės, Laisvės 89), ardant namo Laisvės 49 stogą buvo rastas šapirografas, kur jį dėjo, neatsimenu. Tuo metu viešbučio palėpėje vykdavo ir mūsų kuopelės susirinkimai.
Dažnai kuopelės nariai susirinkdavo dabartinėje Požėlos gat. ar Vilniaus gat., kiemą galėčiau reikalui esant atpažinti. Čia mes mokėmės ir konspiracijos taisyklių, čia numatydavom kovinius uždavinius komjaunuoliams. Kaip atsimenu, mums, jaunuoliams,  paliko neišdildomą įspūdį savo logišku mąstymu ir revoliuciniu nuoseklumu seni kovotojai už darbo žmonių teises: Zimanas G. („Tiesos“ redaktorius), Bordonaitė (teko lankytis namuose, Vilijampolėje). Jie dažnai sulaikydavo mūsų jaunatviško temperamento pasireiškimus ir pamokydavo, „kas galima ir kas dar per anksti daryti“. Jie kritikavo endekiškas ir anarchistines tendencijas, kurios pasireikšdavo dar neprityrusio jaunimo tarpe. Jie rodydavo tikrą revoliucinį kelią. Kaip atsimenu, gavę atsišaukimus, komjaunimo CK, „Tiesą“, „Šluotą“ ir kt. spaudą, mes išnuomodavom valtelę prie perkėlos (Nemuno g-vėje) ir plaukdavom prie Medžio apdirbimo fabriko ir malūnų, Aleksote, kur tamsos prieblandoje išplatindavom atsišaukimus; literatūrą, kiek atsimenu, gaudavom irgi iš drg. Volfsono ar atsinešdavo vyresnioji Buršteinaitė Zelda, kuri ėjo sekretorės pareigas.
Mums dažnai skaitydavo „tarptautinę padėtį“ žmogus, kurį mes vadindavom „studentu“. Jis buvo labai užkonspiruotas, ir man atrodo, kad jis atvyko iš Tarybų Sąjungos. Atsimenu, kad jis turėjo trumpai nukirptus plaukus ir buvo tuomet 26 metų amžiaus (maždaug). Taip iki šiol jo pavardės nesužinojau. Revoliucinis jaunimas dažnai rinkdavosi pas Jacovskius. Ši šeima buvo žinoma savo revoliucinėm tradicijom. Čia susitikdavo tuomet dar jauni drg. drg. Atamukas (dirba Vilniuj), Zelianskis (Vilniuje), Vaserdamas (Vilniuje), Goldas (Vilniuje), Zeisas (Vilniuje). Čia, pas Jacovskius, mes rasdavom reikalingą mums revoliucinę literatūrą, čia rasdavom tą dvasinį peną, kuris taip mums buvo reikalingas anais tamsios buržuazinės reakcijos laikais. Čia aš rasdavau visus atsakymus, kurie kildavo man rišant revoliucinę teoriją su gyvenimo praktika. 1938 metais mus su Povilu Malinausku rišo stipri draugystė; kartą mes surengėme pasikalbėjimą priemiesčio traukinyje, kuris, rodos, vyko į Jonavą. Pasikalbėjimas buvo apie buržuazinį nacionalizmą ir tikrąją tautų draugystę.
Povilui pavyko gyvais pavyzdžiais įrodyti, kaip tautininkai skaldo darbininkų judėjimą, prisidengiant nacionalistinėmis frazeologijomis. Tuo laiku į vagoną prasistūmė du policininkai ir mėgino mus sulaikyti.
Tik dėka Jonavos „stalių“ mums pavyko pabėgti, nušokant nuo pilnam greityje riedančio traukinio, policininkai nepajėgė prasiskverbti pro gyvąją žmonių užtvarą. Dažniausiai Malinauskas P., aš ir  jo žmona Emilija dalyvavom darbo žmonių demonstracijose. Atsimenu dvi stambesnes, kurios įvyko susiremiant su policija: tai demonstracija prie Tarybinės ambasados ir darbo žmonių demonstracija prie Profsąjungos Rūmų. Ypatingai liko atmintyje išardytos grindys ir plytų krūva prieš policiją prie Profsąjungos Rūmų, kur ir aš buvau pavaišintas „bananu“.
Lietuvos Komunistų partija per dvidešimt metų sunkiomis pogrindžio sąlygomis vadovavo liaudies išsivaduojamai kovai. Ji stiprino ryšius su liaudimi, stiprino darbininkų ir valstiečių sąjungą ir ruošė darbo žmonių mases sprendžiamiems mūšiams. Darbo žmonių padėtis Lietuvoje, ypač ekonominės krizės metais, 1930–1933, buvo sunki. 1935 m. kilo didelis valstiečių streikas. Dar labiau buržuazinę Smetonos vyriausybę sukrėtė 1936 m. visuotinis politinis streikas. Gyventojų nepasitenkinimą didino antinacionalinė vyriausybės politika, ypač po 1938 m. Lenkijos imperialistų ultimatumo.
Tas nepasitenkinimas pasiekė kritišką ribą, kai, metams praėjus, fašistai atidavė Hitleriui Klaipėdą. Liaudis suprato, kad Smetonos valdžia išdavė nacionalinius Lietuvos interesus.
1939 m. kovo mėnesį, netekus Klaipėdos krašto ir prasidėjus karui Europoje, Lietuvoje atsirado nauji ekonominiai sunkumai. Nepasitenkinimas apėmė plačias liaudies mases. Išaugo komunistų vadovaujamo Liaudies fronto revoliucinė agitacija.
Vasario mėnesį 2000 Kauno bedarbių surengė protesto demonstraciją prieš darbo užmokesčio viešuosiuose darbuose sumažinimą. Padėtį sunkino labai netikra Lietuvos tarptautinė padėtis. Vokietija okupavo Daniją, Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą. Jos divizijos įsiveržė į Prancūziją, sumušė anglų kariuomenę Europos žemyne ir jos likučius per Diunkerką išvijo iš Kontinento į Angliją. Lietuvai grėsė hitlerinė okupacija.
Tokiu lemtingu momentu tarybinė liaudis ištiesė Lietuvos darbo žmonėms pagalbos ranką. Tarybų Sąjunga, kurios karinės bazės jau buvo Lietuvoje (pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį), užtikrindama su Lietuva pasirašytąją savitarpio pagalbos sutartį, davė savo ginkluotosioms pajėgoms nurodymą ir Tarybinė armija įžengė į Lietuvą anksčiau negu Smetonos kviečiami hitlerininkai spėjo įsiveržti (Smetona per savo žvalgybos viršininką Povilaitį, nuvykusį į Berlyną 1940 m. vasario mėnesį, prašė Hitlerį paimti Lietuvą į savo protektoratą).
Kaip tik atsakingą Lietuvai laikotarpį, kai mūsų mažos Tėvynės likimas buvo, kaip sakoma, pastatytas ant kortos, aš kartu su kitais kauniškiais gavau iš komendantūros mobilizacinius šaukimus; kokios nuotaikos vyravo mobilizuotų tarpe, kai liaudies gelmėse kilo pasipriešinimo judėjimas prieš fašizmą, apie revoliucinį pakilimą Kauno aviacijos mobilizuotų kareivių tarpe aš noriu papasakoti, remiantis mano paties atsiminimais.
1939 metais Lietuvos darbo žmonės buvo sukrėsti sandėrio su fašistine Vokietija, kuriuo Smetona atidavė Klaipėdos kraštą Hitleriui. Smetoninės politikos „populiarumas“ aiškiai pasireiškė tuomet, kai vietinė buržuazija, pabūgusi Tarybinės Armijos priartėjimo prie taip vadinamos „nepriklausomos“ Lietuvos sienų, maldaute maldavo Smetoną paskelbti mobilizaciją. Tais laikais Tarybinė Armija prijungė prie gimtinės teisėtai Rusijos federacijai priklausančias Vakarų Baltarusijos žemes.
Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija.
Aš ir tūkstančiai kitų Kauno piliečių buvom apvilkti žaliomis uniformomis, tačiau nors mes ir buvom apvilkti žaliai – mūsų širdys degė neapykanta fašizmui, tiems, kurių darbeliai Lietuvoje ir Reiche mums buvo gerai žinomi iš komunistinės literatūros, kuri tuo laiku buvo plačiai skleidžiama gyventojų tarpe.
Kaune, Fredoje, II aerodromo kuopoje, į kurią patekau po mobilizacijos, susitikau su savo draugu Povilu Malinausku, spaustuvės darbininku, kurį pažinojau kaipo aršų kovotoją prieš fašizmą. Tais laikais Malinauskas dar nebuvo Komunistų Partijos narys – jis priklausė socialistams revoliucionieriams, bet, kaip aš paskui sužinojau, jis palaikė glaudžius ryšius su komunistais ir platindavo komunistinę literatūrą. Malinauską gerai pažinojau, nes jis, besislapstydamas nuo fašistinės žvalgybos, rasdavo prieglobstį mano bute. Revoliucinių švenčių metu mes leisdavome iš mano buto lango karvelius su raudonais kaspinais.
Toje pačioje aerodromo kuopoje mes sutikome kitus kauniškius pažįstamus: Dobrovolskį P., Prošinską M., Banką A., Apolianskį J. ir kt., su kuriais, apsvarstę padėtį, nutarėme susiorganizuoti į kareivių kuopeles kovai prieš fašizmą. P. Malinauskas, gavęs leidimą išeiti į miestą, atsinešė proklamacijų. Kaip šiandien atsimenu šiuos žodžius, kurie amžiams įstrigo į mūsų atmintį:
„Draugai kareiviai,
Neleiskit suvedžiojami savo fašistinių karininkų! Jūs mobilizuoti prieš Tarybų Sąjungą! Smetona nori Jus panaudoti kaipo patrankų mėsą prieš pirmąją pasaulyje socializmo šalį – Tarybų Sąjungą.
Visas jėgas kovai prieš Lietuvos fašistinę valdžią ir pakilusį virš Lietuvos pavojų – hitlerinės okupacijos pavojų.”
Taip Komunistų partija, CK perspėjo mus apie gresiantį pavojų.
Mes pradėjome veikti: organizuoti kareivių kuopeles kovai prieš fašizmą. Prie mūsų prisidėjo drg. drg. Kosiakas P., Vetlovas S., Smirnovas D., Cijūnėlis P. (visi jie gyvi ir gyvena Tarybų Lietuvoje, ir daug kitų draugų). Kauno Fredos aviacijos padalinyje buvo sudarytos kareivių kuopelės. Tarp mobilizuotų kareivių buvo daug ir prijaučiančių, kurie žinojo apie mūsų veiklą ir padėdavo reikalui esant. Man įstrigo atmintin mobilizuotas studentas varpininkas–liaudininkas Vaitkevičius L. /dirba Kauno radijo gamykloje/ ir kt.
Mes pajutome, kad plačiųjų kareivių masių tarpe mūsų veikla turi pritarimą. Malinauskas mus perspėdavo, kad veikti reikia atsargiai. Mums prijaučiantieji draugai, kurie dirbo štabe, mus perspėjo, kad kuopelių kovai prieš fašizmą veikla pastebėta ir kad karinės žvalgybos (aviacijos pad.) kapitonas Drunga J. seka visus įtariamuosius.
Nors Lietuvos Komunistų Partija buvo pogrindyje, bet jos įtaka ir veikla buvo tiesioginė kareivių pasipriešinimo judėjimo įkvėpėja ir vadovas. Kaip aš paskui sužinojau, Malinauskas P. visus nurodymus ir pogrindinę literatūrą gaudavo per partijos parajonės komiteto atstovą drg. Volfsoną J. (žuvo fronte, kovojo 16-tos Lietuviškosios Divizijos 156 p.p. eilėse). Jį mes, kareiviai, dažnai matydavome su dviračiu prie kareivinių, kur jis ilgai kalbėdavosi su Povilu ir kitais mums nepažįstamais draugais.
Nors kuopos vadas kapitonas Naujokas J. aviacijos generolo Gustaičio nurodymu pats, kai mūsų nebūdavo kareivinėse, kratė mūsų čiužinius ir asmeninius daiktus, bet „aukų“ tuo tarpu dėl mūsų neatsargumo nepasitaikė. Susirinkimai vykdavo apleistame forte už Botanikos sodo, griovyje, anapus kareivinių arba restorane, esančiame kryžkelėje į Maistą, Fredą, Garliavą.
Restorano II aukšto šeimininkas mums išskirdavo kambarį. Pastatę kelias bonkas ant stalo, paruošę užkandį ir kortas, mes, pavojui esant, nekaltai „puotavome“. Nuo kareivinių iki kryžkelės buvo netoli, ir budintieji draugai, reikalui esant, mus perspėdavo, jeigu kuopoje būdavo naujienų... Čia, šiame restorane, ir buvo paruoštas veikimo planas.
Mes nutarėme apsiginkluoti ir pasipriešinti ginklu fašistams. Hitlerio kariaunos pirmasis žingsnis per Lietuvos sieną būtų ir pirmasis žingsnis prie ginklų užgrobimo ir ginkluoto mūsų aviacijos padalinio išstojimo. Taip pačios liaudies gelmėse gimė pirmieji pasipriešinimo planai.
Valdžia, patyrusi apie mobilizuotų karių nuotaikas, nepatikėdavo mums kovinių  šovinių. Mes žinojome, kad sandėliuose buvo gauta nauja karinė technika, kaip tais laikais moderniškas čekoslovakų kulkosvaidis „Brno“ ir kt. Tuos ginklus mums leisdavo tik valyti. Vienam iš mūsų draugų buvo pavesta nuodugniai susipažinti su tais ginklais, kad reikalui esant galima būtų pamokyti kitus.
Mes taip pat numatėme areštuoti sekančius karininkus: kapitoną Drungą J., kapitoną Naujokaitį St., bataliono vadą kapitoną Puodžiūną K., leitenantą Matulį P., seržantą Jankauską J. ir kt. reakcionierius.
Sekmadieniais, gavę leidimus išeiti į miestą,  mes rinkdavomės pas Malinauską bute, esančiame Siūlų gatvėje, Šančiuose. Malinausko žmona stovėjo sargyboje, o mes skaitydavome nelegalią spaudą ir kalbėdavomės politiniais klausimais. Tarp mūsų būdavo įvairių kairių krypčių atstovai – nuo socialistų revoliucionierių iki komunistų. Komunistai nuosekliai aiškino savo pozicijas, įtikindami mus, kad Smetona su Lietuvos buržuazija kiekvienu momentu gali leisti Hitleriui okupuoti Lietuvą, kitaip sakant, pulti kruvinajam Hitleriui į glėbį.
Mes nutarėme, kad tokiu atveju mums lieka tik vienas kelias – ginklu priešintis fašistams ir susijungti su Raudonąja Armija. Kaip prisimenu, Malinauskas P. mums aiškino, kas yra teisingas karas ir imperialistinis grobuoniškasis, kalbėjo apie karų esmę. Daug diskutavome apie anšliusą ir bendrai apie tarptautinę padėtį. Paskui, atėję į kareivius, mes skleisdavome politines žinias kareivių tarpe.
Tais laikais kareivių masė karštai diskutavo ir mes jautėme, kad reikalui esant dauguma eis su mumis. Vieną kartą mums posėdžiaujant griovyje už kareivinių, atbėgo Smirnovas, kuris tuo laiku buvo tarnyboje, ir pranešė, kad gautas įsakymas rinktis Aviacijos kino salėje.
Vadovybė, pajutusi kareivių nuotaikas, nutarė su mumis geruoju pasikalbėti. Mes su drg. Malinausku P. nutarėme, kad pribrendo laikas iškelti viešai klausimą, kuris domino visus ir lietė, ir nutarėme tuo susirinkimu pasinaudoti.
Susirinkime išstojo bataliono vadas kapitonas Puodžiūnas K. Šis garsiai rėkė apie tėvynės meilę, apie pareigą, apie kareivio garbę, apie bolševikus ir žydus, kurie drumsčia nuotaiką ir ardo drausmę. Paminėjo apie atsišaukimus ir pagrasino „kirviu“ – tai buvo liūdnai pagarsėjęs kareivių tarpe VI forto pabaisa, viršila...
Po tos kalbos pasikėlė Povilas Malinauskas. Ramiu balsu jis garsiai klausia:
– Gal pasakysite, Tamsta vade, kodėl tada, kai lenkai skelbė ultimatumą, nebuvo mobilizacijos, kodėl ir prieš ką mus dabar mobilizavo? Ar ne prieš Tarybų Sąjungą?
Koks buvo mūsų nustebimas, kai kapitonas nutilo ir pagalvojęs staiga iššovė:
– Paklausk barzdilos (Smetonos) – geriau žino!
Kareiviai pradėjo šaukti, pasigirdo balsai – „Šalin fašizmą!“ Mes supratome, kad ir ne visi karininkai žino tos mobilizacijos prasmę.
Greitai po to susirinkimo mane ir Smirnovą pasodino į VI-tą fortą pas „Kirvį“. Maitino kas antra diena. Taip, atsimenu, ištisomis dienomis tekdavo sukti didelį ratą, kuris buvo vienoje iš forto kamerų. Rato girgždėjimas ištisomis dienomis nepaprastai veikė nervų sistemą, o naktimis kankino nemiga, nes ausyse skambėjo gaudesys.
Tai buvo viena iš „švelnių“ priemonių, išgalvotų „išradingo Kirvio“, dvasiniam kalinimui „nuraminti“. Po kiek laiko mus sugrąžino į kuopą.
Rimto apkaltinimo prieš mus sufabrikuoti dėl kaltinimo medžiagos stokos taip ir nepavyko.
Kai atvykome į kuopą, sužinojome, kad eilė draugų buvo demobilizuota. Tarp jų ir Povilas Malinauskas. Mane, Cijūnėlį P., Apolianskį J., Banką A. ir kitus išsiuntė prie Ariogalos miestelio, kur užmezgėme ryšius su komunistais. Gavome atsišaukimus.
Taip prabėgo kelios savaitės. Mes laukėme naujienų iš Kauno. Tuo tarpu čionai mes sudarėme tikslų pasipriešinimo planą: numatėme, vokiečiams peržengus sieną, užgrobti ginklus, suimti karininkus.
Už tikslų plano įvykdymą buvo atsakingi aš ir Cijūnėlis P. Atsirado nauji draugai prijaučiantieji. Ypatingai man įstrigo į atmintį drg. Regelis, kuris aktyviai žodžiu ir veiksmu pasireiškė.
Vieną dieną staiga visus mus išrikiavo, pasodino į mašinas ir be šautuvų išvežė Kauno link. Prie 9-to forto Apolianskis J. pasiūlė užtraukti revoliucinę dainą, ir kiek mus puskarininkis besistengė nuraminti, mes per Vilijampolę traukėme su daina lūpose.
Mes buvome nuginkluoti, demobilizuoti ir paleisti į namus. Išsiskirstydami mes tarėmės palaikyti ir toliau ryšius.
Tikrai daugelį iš mūsų tolimesnė įvykių eiga suvedė.
16 Lietuvos Divizijos eilėse susitiko Dobrovolskis, Zingeris, Kosiamas ir kt. Smirnovas pateko į kitą dalinį ir kovojo su ginklu prieš fašistus. Bankas A. pabėgo iš Geto ir Tarybinės Armijos eilėse žygiavo iki Kaliningrado.
Vetlovas V. irgi nuo pirmos iki paskutinės karo dienos Tarybinės Armijos eilėse mušė hitlerininkus.
Minint Tarybų Sąjungos 50-metį, likę gyvi draugai susitikę prisimena praeities įvykius. Minimi garbingi žuvusių draugų Povilo Malinausko ir Volfsono J., ir kt. vardai.
ZINGERIS MYKOLAS
Kaunas,
1967 m. kovo 7 d.
Atsiliepimas
Aš, Libermanas Borisas, TSKP narys nuo 1951 metų gruodžio mėn., part. bil. Nr. 10311689, pažįstu Michailą Zingerį, s. Jokūbo, nuo 1933 metų. Būdamas kairių pažiūrų, dažnai užeidavau pas Zingerį į namus (Laisvės al. 49), kur jo pastangų dėka praėjau revoliucinę mokyklą; jis man aiškino marksizmo-leninizmo teoriją ir kaip ją panaudoti praktinei veiklai, kovoje už darbo žmonių reikalą. Drg. M.Zingeris pirma man duodavo mažus revoliucinius įpareigojimus, o paskui imdavo su savimi platinti komunistinę literatūrą. 1936 m., prieš Kaniausko laidotuves, drg. Zingeris paėmė mane su savimi rotušės aikštėj iškabinti raudonąją vėliavą. Vėliau kabinom kartu vėliavėles su specialiu įtaisu, kad įsikabintų ir kabėtų ant elektros vėlų. Kartu su Michailu, kurio slapyvardis buvo „Zinkus“, man teko dalyvauti Kaniausko laidotuvėse -demonstracijoje, kur aš buvau smarkiai policijos sumuštas ir tik dėka drg. Zingerio buvau išgelbėtas nuo kalėjimo. Nors ir pats sumuštas, jis ištempė mane iš „mūšio lauko“ ir nugabeno pas save į butą, kuris buvo netoliese. Čia jisai mane slaugė dvi savaites, kol išgijau.
Atsimenu, kino teatre „Glorija“ buvo rodomas provokacinis, prieš Tarybų valdžią nukreiptas filmas „Svetimoje teritorijoje“. Drg. Zingeris ir Ch. Kacas ryžosi įrodyti, kad Kauno darbo žmonės protestuoja prieš buržuazinės propagandos išpuolius. Patys pasigaminę užtaisus su ašarinėm dujom, jie nuėjo į kiną seanso metu, aštrus kvapas pradėjo erzinti žmonių nosis ir akis, toliau iškęsti buvo neįmanoma. Pasigirdo žmonių riksmas ir seansas turėjo būti nutrauktas. Aš tuo metu sėdėjau prie durų ir besiveržiančių žmonių srovė kaip kamštį išmetė mane lauk. Greitai atvyko policija, bet M. Zingeris ir Ch. Kacas spėjo pabėgti per tvorą į miesto sodą.
Prieš pat karą drg. Zingeris aktyviai organizavo karo aviacijos kareivių kuopeles kovai prieš vokiškąjį fašizmą. Kartu su P. Malinausku, P. Dobrovolskiu, M. Pašinskiu, A. Banku, S. Smirnovu, rajoninio partijos komiteto nariu J. Volfsonu išvystė plačią revoliucinę veiklą Kauno aviacijos karių tarpe, Aukštoje Fredoje. Už revoliucines dainas sėdėjo VI-me forte. Karo metu aš drg. Zingerį sutikau jau karininko uniforma Tarybinės Armijos eilėse. Jis paliko gimtinę su ginklu rankose ir grįžo su ginklu rankose į gimtąją Lietuvą. Ir čia jam teko dalyvauti įvairiuose operacijose prieš buržuazinius nacionalistus Marijampolės (Kapsuko) apskrityje. Kai buržuaziniai nacionalistai buvo sutriuškinti, drg. M. Zingeris grįžo prie taikaus darbo ir jau daugiau kaip 17-ka metų dirba švietimo sistemoje.
Taip lakoniškai, keliais žodžiais aš apžvelgiau žmogaus gyvenimą, tuo tarpu jis praėjo neramiai...
Pilnas, gražus ir prasmingas buvo tas gyvenimas – gyvenimas, kurio tikslas – matyti savo šalyje komunizmo idėjų įsikūnijimą.
Borisas Libermanas
Atgal

Iš tremtinio Prano Ulozo atsiminimų. Paruošė Audronė Filipavičienė

Karo metais t. y. vokiečių laikais, dirbau Mielagėnų krautuvėje pardavėju. Tekdavo su daugeliu žmonių susitikti. Tuo metu Švenčionys – Mielagėnai kelio meistru dirbo Saukas (vardo neprisimenu). Jis pas mane gana dažnai užsukdavo, tai jau buvome gerai pažįstami. 1944 metų birželio mėnesį užėjo rusai. Visi, kuriems pagal metus priklausė eiti į kariuomenę, buvo šaukiami. Šis, anksčiau minėtas kelio meistras, pasiūlė dirbti kelių skyriuje. Važiavau į Švenčionių kelių skyriaus kontorą, kur draugo rekomendacijų dėka, gavau darbo pažymėjimą, bet negalėjau būti užtikrintas, kad nebūsiu kareiviu. Buvo ir daugiau tokių, kurie turėjo tokius pažymėjimus, bet tai neišgelbėjo jų nuo kareiviškos košės. Man tai pasisekė išvengti kareiviškos uniformos.
Mielagėnų klebonijoje dirbo „Vajenkomatas“ (karinis komisariatas), iš kur visi buvo šaukiami į karą. Jam vadovavo Tarelkinas. Kai padaviau jam šį pažymėjimą, jis paklausė rusiškai:
„– Tai kaip, ar norite būti kariu, ar tiltus statyti?“
Aš jam ir sakau:
„– Būtų geriau tiltus statyti.“
Tai jis man ir sako rašydamas:
„– Aš tave išbrauksiu iš apskaitos“
Davė pažymėjimą, kad esu atleistas nuo karinės tarnybos. Nors ir gavau pažymėjimą, ramybės neturėjau, buvau visur persekiojamas: Sėdėjau savaitę Mielagėnuose arešte, buvau tardomas. Paleidę ir vėl persekiojo. Buvau mušamas kareivių ir nuvežtas į Vydžius, bet visa laimė, kad vakare paleido. Kur ten suminėsi visas negeroves.
Kelių skyriuje išdirbau iki 1947 metų. Per tą laiką daug darbų susikaupė namuose, teko mesti šį darbą, bet man svarbiausia, kad neteko būti kare.
Karas baigėsi 1945 metais. Visi labai džiaugėsi, kad karo audra nutilo, bet tas džiaugsmas neilgai truko. 1946 metai tapo liūdesio metais, tada prasidėjo vežimai į Sibirą. Žmones apėmė baimė ir liūdesys. Mielagėnų padangę užgožė labai tamsi ir liūdna naktis: kiekvienas, kuris buvo ištikimas bažnyčiai, savo tautai, kuris mylėjo savo žemę, savo kiemą, to žemė po kojomis verkė. Regėjo toji, kad tuojau neteks šeimininko. Niekas negalėjo būti tikras, kad rytoj laimingai atsikels iš savo lovos. Ši baimė tęsėsi iki 1949 metų ir dar daugiau. Sujudo visi žmonės, kai 1949 metais kovo 26 d. buvo vežami tie, kurie nuo seno augino duoną. Žemė buvo visas jų turtas.
Daug šeimų turėjo palikti savo gimtinę, savo kiemą ir savo žemę, kurie ją mylėjo ir džiaugėsi. Sąžiningas žmogus, ūkininkas, visokiais būdais buvo persekiojamas ir gąsdinamas. Jis net neturėjo galimybės pasiaiškinti ( jo niekas neklausė).
Tą dieną iš Mielagėnų buvo išvežta: Bajorūnų šeima, Juozo Petrulėno, iš Gilūtų Urbanavičiaus šeima, Daškevičiaus šeima, iš Bernotų Mykolas Kairys su dviem savo dukrelėm ir aš – Ulozas Pranas su tėvais. Iš Kukutėlių kaimo Zenonas Bagdonas su šeima. Nakvojome Mielagėnuose. Ankstų rytą atėjo Školnikas ir iš Žvyrių kaimo Alkinas. Aš jų paklausiau:
– Už ką vežate?
Alkinas atsakė:
– Kolūkin nerašei, tai dabar važiuok.
Mūsų krašte jie vadovavo vežimams.
Kovo 27 d. sunkvežimiais mus išvežė iš Mielagėnų į Švenčionėlių geležinkelio stotį. Čia jau laukė ilgiausias traukinys, kuriuo buvo vežami žmonės. Per visą saulėtą sekmadienio dieną buvo užpildyti ešelonai žmonių, kaip gyvulių. Prieš saulėlydį traukinys pajudėjo iš Švenčionėlių. Vagonuose mus vežė po 6 -7 šeimas, gal kuriuose buvo daugiau. Vagonų durys visą laiką buvo uždarytos, tik per plyšelį menkai galėjai įžiūrėti dienos šviesą.
Buvau paskirtas vagono vyresniu. Reikėdavo atsinešti vandens ir maisto. Man buvo džiaugsmas, nes galėjau pakvėpuoti grynu oru. Pravažiavus Uralo kalnus, vagonų durys atsidarė, galima buvo gėrėtis gamta.
Didmiesčiuose stovėjo traukiniai pilni žmonių: estų, latvių ir lietuvių. Mums skirtą vietą pasiekėme balandžio 13d. ankstyvą rytą. Tai buvo Irkutsko sritis, Kutuliko stotis. Čia radome daug žmonių iš Šakių rajono. Apie 9 val. pradėjo rinktis kolūkio pirmininkai, kurie rinkosi šeimas į savo kolūkius. 25 šeimos pateko į kolūkį pavadintą „Lenino“ vardu. Kiti kolūkiai ėmė po 30 – 50 šeimų. Mūsų kolūkis buvo 5 kilometrų atstumu nuo rajono centro. Diena buvo labai saulėta ir karšta. Visus tremtinius į kolūkius vežė arkliais, kol nuvažiavome, buvo pavakarės. Mums davė butus. Kur aš patekau su tėvais, gyveno 6 šeimos, mažesniuose butuose – po mažiau žmonių. Radome iškūrentas pirtis, kas norėjo, galėjo išsimaudyti. Tai buvo ketvirtadienio pavakarė, o sekmadieny Velykos. Po švenčių paskirstė darbus. Man teko dirbti statyboje, kitiems lauko darbininkais. Darbo užteko visiems.
Bute, kuriame aš gyvenau buvo: mūsų šeima, 4 asmenų Kairio šeima, taip pat 4 asmenų Daškevičiaus šeima, dar 4 asmenų Dubauskų šeima, Balio Šimkūno 3 asmenų šeima. Iš pradžių miegojome ant grindų, vėliau pasidarėme lovas iš lentų. Pavasaris buvo labai šiltas, neatrodė, kad gyvename Sibire. Vietos gyventojai rusai, viena kita totorių šeima ar buriatų. 1952 metais buvo labai didelė sausra, tai provaslavai ėjo su ikonomis per laukus ir prašė, kad Dievas duotų lietaus.
Vietos gyventojai labai geri žmonės, nuoširdūs ir nepavydūs. Nors patys ne ką turėjo, bet dalinosi viskuo. Lenkų Drazdų šeima buvo atvežta nuo Pabradės. Tai mama su mažais vaikais. Viena tik dukrytė buvo suaugusi. Jiems buvo ypatingai sunku, tačiau padėdavo kolūkis, duodavo miltų duonai.
Atėjus vasarai būna labai dideli karščiai. Gegužės mėnesį, nors diena ir karšta, bet naktimis kartais net žemė įšąla. Gausybė mašalų, kurių niekaip negalima atsikratyti. Kadangi buvo gyventi ankšta, tai orams atšilus, teko statyti atskirą namą iš seno svirno. Namus statėsi ir kiti. Krosnį mūrijome iš molio. Nors mūrininku ir nebuvau, bet krosnį ir dūmtraukį padariau pats. Rudeniop apsigyvenome savo namuose. Mano statytame namelyje buvo labai šalta. Atsikėlę rasdavome vandenį kibire užšalusį. Puoduką pastatai ant suolo šlapią – iškart prišąla. Be to, šis namas turėjo labai didelį trūkumą: jame nebuvo prieangio. Sibire žiemos labai šaltos, o čia , tik atidarius duris, iš kart veržiasi į vidų šalčio kamuoliai.
Tėveliui neilgai teko gyventi šiame name. Jis mirė prieš pat visas šventes 1949 metų lapkričio pabaigoje. Likome gyventi dviese su mamyte. Atgulė tėvelis svetimoje Sibiro žemėje, o ne ten, kur gimė augo, augino mus keturis vaikus: tris brolius ir sesutę.
Sibiro žemėje atgulė: Vitkauskas iš Kančioginos, Julius Urbonas iš Rieškutėnų, Juozas Gurba iš Ceikinių ir dar daugelis kitų, kurių tiesiog neįmanoma suminėti. Tik viena saulė, kuri šviečia ir čia, Tėviškėje, lanko Sibire atgulusių kapus.
Jau tada buvau įsigijęs karvutę. Mamytė vesdavo į tą namuką , kad pamelžtų, nes per tokius šalčius lauke pamelžti negalėjo.
Visą žiemą teko vargti šaltame namelyje. 1950 metų vasarą kiek geriau apsitvarkiau namuką, kad kitą žiemą netektų tiek daug šalti: pasistačiau prieangį ir apsitinkavau. Jei reikėdavo kokio rąsto, tai teko neštis jį ant pečių.
Į darbą reikėjo eiti kas dieną, nebuvo jokių išeiginių ar švenčių. Atlyginimą mokėjo grūdais. Pirmus metus už darbadienį mokėjo 700g., kitais metais jau gavome po 1,5kg., o trečiais net po 5kg. Nuo atlyginimo dydžio priklausė ir pargyvenimo lygis. Pinigų beveik nieko negaudavome, atskaičiuodavo už malkas, o jei pavalgai kur nors kolūkyje, tai atskaičiuodavo, žiūrėk, dar ir skolingas lieki. Kai gavome po 5kg. grūdų, gyvenimas gerokai pasitaisė. Daug kas nusipirko ir karvutes. Kolūkyje buvo malūnas, galėjai susimalti kiek nori. Duoną kepėme kvietinę, nes ten rugių sėjama labai mažai. Vietinės šeimininkės, pabandę kepti duoną iš rugių, būdavo juokiasi iš mūsų, kad labai išeidavo kieta. Vėliau ir mes išmokome kepti kvietinę duoną pagal jų receptą.
Nors dirbau statyboje, bet teko dirbti ir kitus darbus. Vežiau šieną galvijams, avims ir kitiems gyvuliams. Šieno reikėjo važiuoti net prie Angaros upės apie 40 km. Vasarą kolūkiai šienaudavo didelius stepių plotus. Kai važiuoji vežti šieno vienas, tai kinkai trejas roges, kai dviese, dvigubai daugiau. Išvažiuoji dar su tamsa, o kol nuvažiuoji ir vėl jau pavakarės. Kiekvienas kolūkis stepėse turi sargus, pas juos ir apsistodavome. Šaltis tada būdavo 40 °C ir daugiau. Nuo sargo iki šieno dar važiuoti kokių porą kilometrų., kur sukrauti didžiausi kūgiai. Kol prikrauni tuos vežimus ir vėl pradeda temti, o krauti buvo sunku dėl didelio šalčio. Meti porą kartų šakėmis ir vėl delnais trini veidus, kad neapšaltų.
Norėtųsi dar paminėti mano važiavimą šieno prie Angaros, kuris galėjo baigtis tragiškai. Šieno važiavau su jaunu lenkų tautybės vaikinu. Jis buvo lauko darbininkas, todėl pripratęs vežti šieną, turėjo šuns kailio pirštines, o aš važiavau pirmą kartą, todėl turėjau vilnones ir dar kailines pirštines. Pasikrovę šieno, pernakvojome pas sargą iškastoje žeminėje. Laikrodžio niekas neturėjome, gal ankstokai išvažiavome namo per tas begalines stepes. Pravažiavus dešimt, o gal daugiau kilometrų buvo „Buriatų“ kolūkis, čia gyveno labai daug lietuvių. Pagirdėme arklius ir važiavome toliau. Nuvažiavau galą kelio, mano vežimo sąmatas atsipalaidavo, pradėjau sutraukinėti tuos pavalkus, bet mano rankos taip sušalo, kad negalėjau nieko padaryti, pirštinės nei vilnonės, nei kailinės man negelbėjo. Šaukiau, kad man šalta, bet mano šaukimą galėjo girdėti tik po kojomis girgždantis sniegas ir vienišas stepių berželis. Vaikinukas, kuris važiavo pirmas, nieko girdėti negalėjo. Jasius, toks vaikinuko buvo vardas, apsižvalgė, žiūri kad nėra manęs, nei arklių vilkstinės. Jis iškinkė arklį ir atjojo pas mane. Aš negalėjau sulaikyti ašarų, verkiau ir šaukiau balsu, kad šąlu. Gerai, kad Jasius buvo rūkantis. Vaikinas paėmė šieno kuokštą, uždegė jį ir man liepė rankas kišti, tai į ugnį, tai į sniegą. Dėkoju Dievui ir Jasiui, rankas atsišildžiau, o juk galėjau nušalti, o ir pats žūti. Atšildžius rankas, kelionė tęsėsi per begalines Sibiro stepes. Kol atsibeldėme į savo kolūkį, jau buvo pavakarė, o juk dar reikėjo šieną iškrauti, arklius nuvaryti prie arklidės tvoros, pririšti po atviru dangumi, kad nepasiektų sniego ir nesusirgtų.
Nevedęs buvau 3 metus. Gyvenau tik su mama. 1952 metais liepos mėnesį buvo vestuvės, be jokių ceremonijų, pasiėmiau už rankos ir atsivedžiau į skurdų savo namuką. Mus palydėjo kaimynė Vanda Kazlauskienė, nešina dviem pagalvėm. Mano žmona vardu Monika. Iš Sibiro mane paleido 1955 metų vasario 18d.. Grįžau tik su mama. Žmonos kartu neišleido, nes jos buvo kita pavardė.
Į Lietuvą išvažiavome 1955 metų kovo 26 dieną. Nors važiavome greituoju traukiniu, kelionė užtruko daugiau nei savaitę. Mamytę palikau pas brolį Vilniuje, o pats atvažiavau į Tėviškę. Visi išsigandę, o kartu ir nustebę žiūrėjo į mane lyg būčiau iš ano svieto sugrįžęs. Mūsų namuose tuo metu buvo įsikūrusi kolūkio kontora. Pabuvau tris dienas Bernotuose ir vėl išvažiavau į Vilnių, o vėliau vėl sugrįžau į Sibirą pas žmoną. Tremtyje išgyvenau dar metus, kol išleido ir žmoną. Sibirą palikome gegužės 7 dieną. Mano šeima jau tada turėjo atžalą – mažą sūnelį Pranelį.
Kartu su mumis važiavo dar viena šeima iš Klaipėdos, kuri buvo ištremta 1952 metais. Gegužės 18 dieną sugrįžome į Bernotus.
Po daugelio metų atsirado galimybė atsivežti tėvelio palaikus į Lietuvą. Jis ten išgulėjo 40 metų, o į amžino poilsio vietą Lietuvoje atkeliavo 1990 metų liepą. Pagaliau tėvelis ir mamytė, kuri mirė 1963 metais, ilsisi kartu Mielagėnų kapinėse.

Alfredas Girdziušas Paliesius. Naktigonė

Naktigonė

Alfredas Girdziušas Paliesius
Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui iš Paliesiaus kaimo

1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos apdainuotos romantikos naktigonėse. Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos – prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas “liaudies”, kolchozo, “bendra”...
...Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai, nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis” “konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę – “liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą – lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau, jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje, laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega” bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu, paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito – grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės, kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje, pėdos tiesiu taikymu nudrožė į artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių. Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten įvyko.
Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį...
...Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat “koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno. Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja. Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis... Tik nelabasis ar nelaboji tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet, nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie pirties...
...Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį, kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio upelio.
Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą, pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus, atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba. Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.
Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai per šlapią ražieną.
Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos čigoniškus įstatymus...
Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“ „pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o... toji šviesiaplaukė čigonų nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę nečigonišką čigonų nuotaką.
Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai. Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo, buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė – paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako, nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo priešmirtinius paistalus...
Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.
...Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”. Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų – viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita - lyg vakar obliuota. Net nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties...

Alfredas Girdziušas Paliesius. Monika

Skiriu savo pirmąjai mokytojai Monikai Kuodienei

Šiame pasaulyje lengviausia lieti pyktį, išpilti purvą ant galvos ar kuolą kišti į ratus, kad tas nabagas keturkojis iš vietos nejudėtų, o dar lengviau iš džiaugsmo trinti delnus kai pamatai, kaip kenčia kitas... Sunkiausia - tarti žodį už kitus, paimt senolio naštą, lig durų palydėt...
Rašyt lengviausia apie niekšą.
Sunku parinkti gerą žodį kai pabandai rašyti apie tuos, kurie tave gyvenime lydėjo, nors kartais ir trumpai, bet žingsniai tie lig šiol dar aidu skamba, neleisdami pamiršt laike tą brangų žmogų, padėjusį man žengt pirmuosius pažinimo žingsnius. Rašysiu aš dabar dar ne apie Mamą - Jai tomų neužtektų. Rašysiu apie kitą Mamą, ji – Monika, Mama mokykloje pradinėj buvo. Pirmoji mokytoja, Mama.
Deja, šiandien aš Jos likimo nežinau. Be, kaip tenai bebūtų, norėčiau AČIŪ pasakyt nors tuo, ką čia rašysiu. Ir jeigu atsilieps Jinai, tai bus stebuklas...
Gal ši mažytė padėka suras ir atgarsį sieloj ir tų žmonių, kurie švenčiausią Mokytojo vardą prilygino tarnams, užmiršę pradžios pradžią – tik Mokytojo dėka mes esam tuo kuo esam.

Monika


Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.
-Bus lietaus.- kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.
To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes , vos vos pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.
Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.
-Monika-a-a!- pasigirdo toli toli balsas.
Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.
-Monika-a-a-a!
-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo.- kažkas paragino smulkutę mergaitę.
Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.
Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.
-Monika,- kažkaip iškilmingai prabilo mama,- tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.
Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne...
...1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities storastų įstaigos.
...Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M.Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.
Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.
Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir... pravirko.
Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse...
1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.
1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai... Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.
Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką...
1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė, tikriau – „komandiravo“, dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Mėčionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Černiauskienę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.
Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų į Rusijos lagerius. Siautėjo vietiniai stribai ir enkavedistai – sušaudydavo nekaltus žmones, degindavo sodybas. Kolchozai galutinai nusiaubė visą šalį, atėmę iš gyventojų žemes, gyvulius, ūkio padargus, pastatus. Alinanti mokesčių našta pagaliau padarė savo – Lietuva tapo „tarybe“. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: ryte - pirmokai–trečiokai, po pietų - antrokai–ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos...
1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.
Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo Mokytoja! Jos kitaip ir nevadino vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji... tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė... Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado m,ano bendraklasio, savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje... Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo...
Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA...


P.S.
Jeigu kas pažinojote mokytoją Moniką Kuodienę – parašykite.