.jpg)
Mielagėnų bažnyčia XX a. pirmoje pusėje
2010 m. spalio 31 d., sekmadienis
2010 m. spalio 25 d., pirmadienis
Audronė Filipavičienė Metų darbų pabaigtuvės
Spalio 24 dieną Bernotuose buvo nedidelis sujudimas. Kaimynės viena pas kitą ėjo klausti, kokį patiekalą pastaroji nešis, kokį sijoną segsis eidama į rudens šventę kaimo seklyčoje. Šventė išplaukė iš pačių Bernotiškių parodytos iniciatyvos, Bernotų bendruomenės pirmininkės Jolantos Gopienės. Benediktavičienė Danguolė, Gopienė Jolanta su dukra Monika, Subačienė Oksana su dukromis Monika ir Sonata, bei Karolina Subačiūtė stengėsi, kad salė bei scena būtų gražiai papuošta. Jaukumo suteikė moliūguose uždegtos žvakutės. Kazitiškio seniūnijos saviveiklininkai dovanojo muziką, o visi kurie atėjo patys atsinešė ne tik sumuštinių savo kaimynui ir sau, bet ir puikią nuotaiką.
2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis
Audronė Filipavičienė medžiga iš www.ignalinietis.lt
Mielagėnų seniūnijos teritorija – tai daugiausia monotoniškai plokščios lygumos su pelkėtu Milašaičio, Kėriškės kraštovaizdžiu. Pagyvina jį siauros, bet gilios ir vingiuotos upelių vagos. Turtinga istorija. Kadaise čia dirbo ir gyveno dailininkas V. Smakauskas, kurio paveikslai ir skulptūros iki šiol puošia Mielagėnų bažnyčią. Įdomi ir „raudonoji“ krašto praeitis. Iš Krikonių kilęs sovietinis partizanas, Sovietų Sąjungos didvyris S. Apyvala. Ne visi mielagėniškiai gal žino, kad asmeninis Lenino vairuotojas 1917 m. Petrograde taip pat buvo jų kraštietis – A. Rimka iš Paliesiaus...
Tačiau čia buvo seniai, o gyvename dabartimi, tad džiugina ar kelia rūpestį šiandienos problemos. Apie jas ir kalbėjomės su Mielagėnų seniūne Milda BIELINIENE.
Taigi – kas geresnio, seniūne?
– Gyvename ir tiek. Senstam, kaip ir visas rajonas. Spalio 1 d. seniūnijoje gyveno 1001 gyventojas. Jeigu pažvelgtume į šį skaičių prieš keletą metų, pamatytume – praradom ne vieną šimtą žmonių. Iš to tūkstančio jaunimo iki 18 metų – vos 102 žmonės, o daugiausia 65–85 m. ir vyresnių gyventojų – jų 331.
– Apie rajoną, kraštą, taip pat ir seniūniją dažnai sprendžiama pagal kelių būklę. Jei keliai geri, vadinasi ir valdžia gera, rūpinasi. Kaip sekasi tvarkytis šioje veiklos srityje?
– Seniūnija rūpinasi jai priskirtais vietiniais keliais. Jų turime 74 km. Šiemet kelių priežiūrai buvo skirta daugiau nei 50 tūkst. Lt, metų viduryje dar kiek pridėta. Pinigai nėra dideli, jų užtenka tik būtiniausiems remonto darbams, greideravimui. Pernykštė žiema neplanuotai daug pinigėlių „suvalgė“. Neduodie, jei ir ateinanti žiema tokia būtų. Turime ir savo traktorių sniegui valyti, bet jis ne naujas, dažnai genda, o remontas vėl kainuoja. Šiemet seniūnijos kelius, laimėję konkursą, prižiūri „Ignalinos statyba“.
Šiais metais remontavome kelių atkarpas nuo Kalninės iki Bernotų, nuo Bernotų iki Mėčionių, nuo Maldanėnų iki Rubelninkų, nuo Paliesiaus iki Molkūnų. Bernotuose ir Gilūtose asfaltą padengėme bitumo sluoksniu su skaldele.
– Kažkaip atsitiktinai išgirdau, kad apšvietimas įrengtas ne tik Mielagėnuose, bet ir daugelyje kitų didesnių seniūnijos kaimų. Tai gyvenate kaip belgai?.. Belgijoje apšviesti visi be išimties keliai – ir per miškus, laukus vingiuojantys...
– Šiandien dienai apšviesti Krikonys, Solomenka, Gilūtos, Bernotai, Mėčionys, Svylė, Raščiūnai, Guntauninkai. Ir, žinoma, Mielagėnai. Daugelyje paminėtų kaimų apšvietimas buvo įrengtas dar kolūkių laikais, tad mums reikėjo tik išsaugoti ir prižiūrėti, kas jau padaryta. Kai kur, tarkim Krikonyse, apšvietimą įrengėme naujai. Sunkmetis „karpo“ lėšas viskam, taip pat ir apšvietimui. Jį kaimuose jungsime jau šią ir kitą savaitę. Šviesos gatvėje degs vakarais iki 20 val., rytais – nuo 6 iki 7.20 val. Ypač stengsimės apšviesti tas vietas, kur vaikai į mokyklą eina...
– Daug kasdienių darbų „nuverčia“ dirbantys viešuosius darbus. Ar turite kam juos dirba?
– Prasidėjus sunkmečiui žmonių netrūksta. Šiuo metu dirba 8 žmonės, o nuo metų pradžios jau darbavosi 23. Dar prisideda darbininkų, kuriems būtina atidirbti už įvairias baudas. Pastebiu ir tai, kad tarp „viešųjų“ darbuotojų mažėja geriančių, nors prižiūrėti dirbančius reikia nuolat. O darbai įprasti – tvarkyti aplinką, apšienauti pakeles, genėti krūmus ir medžius, prižiūrėti kapines. Jų turime 8, iš jų 7 yra veikiančios. Šiųmetės vėtros užkabino ir mūsų seniūniją, Gilūtų kapines. Kai pamačiau jas po vėtros – kraujas gyslose sustingo. Laimei, suvirtę medžiai beveik nesuniokojo antkapių, paminklų. Tik sutraiškė bendrą kapinių kryžių, kurį gilutiškiai jau rengiasi Visiems Šventiesiems atstatyti. Šias kapines po vėtros sutvarkėme savo jėgomis, tik didžiuosius medžius išpjovė samdyti specialistai iš Utenos.
– Ar dar „kvėpuoja“ seniūnijos agroservisas?
– Visa technika yra, tačiau agroserviso paslaugos jau tampa nuostolingos. Ypač nepaklausi šienavimo, arimo paslauga. Juk daugelis ūkininkavimo atsisako, o stambesni ūkininkai savo technikos prisipirko. Kol kas paklausus tik traktorius, be jo būtume kaip be rankų.
– Kaip sutariate su seniūnaičiais, klebonu, bendruomenėmis?
– Puikiai. Su visais santykiai draugiškai dalykiniai. Seniūnaičiai, dvi aktyvios bendruomenės padeda organizuoti šventes, kartu pasitariame – ką ir kaip darysime. Su klebonu Marijonu santykiai taip pat geri. Vienur mes jam padedame, kitur – jis mums.
– Krizės ateina ir praeina, o mintys, planuojami darbai šiandieną vis lenkia, jie kažkur priekyje, ateityje. Tad dabar – apie ateities darbus, planus, sumanymus...
– Sena mintis – prie seniūnijos įrengti fontaną. Tačiau kadangi pagal diversifikacijos projektą kitais metais ES lėšomis bus renovuojamas mokyklos pastatas (tam bus skirta apie 1 mln. litų), į kurį po renovacijos persikels seniūnija, biblioteka, bendruomenė ir visos įstaigos (kaimo seklyčia ir pradinė mokykla jau ten) bus viename pastate, tai ir fontaną įrengsime prie to pastato.
Gilūtose reikalinga koplyčia, žmonės prašo, tai ją ten darome. Gal jau šį lapkritį joje vyks pirmosios šv. Mišios. Ji bus naudojama ir kaip salė bendruomenės susibūrimams, šventėms, ko tame kaime labai trūko.
Prie Milašaičio ežero reikia įteisinti ten jau esantį paplūdimį, jį geriau įrengti, kelią iki jo nutiesti. Pinigėlių tam bandys gauti bendruomenė per LEADER projektą.
Gilūtų bibliotekoje verkiant reikia pakeisti langus, nes ten labai šalta, galvojam apie vandentiekio renovaciją ar naujo įrengimą Bernotuose, Mielagėnuose, Gilūtose. Bet tai dar vėlesnių metų darbai.
Dar nenusprendėme, ką daryti su buvusiu Bernotų mokyklos pastatu. Norima į jį perkelti kaimo seklyčią, bet su tuo nesutinka šalia mokyklos gyvenantys žmonės. Bijo triukšmo.
– Sėkmės įgyvendinant Jūsų sumanymus, ačiū už pokalbį.Jonas Baltakis"Mūsų Ignalina
Tačiau čia buvo seniai, o gyvename dabartimi, tad džiugina ar kelia rūpestį šiandienos problemos. Apie jas ir kalbėjomės su Mielagėnų seniūne Milda BIELINIENE.
Taigi – kas geresnio, seniūne?
– Gyvename ir tiek. Senstam, kaip ir visas rajonas. Spalio 1 d. seniūnijoje gyveno 1001 gyventojas. Jeigu pažvelgtume į šį skaičių prieš keletą metų, pamatytume – praradom ne vieną šimtą žmonių. Iš to tūkstančio jaunimo iki 18 metų – vos 102 žmonės, o daugiausia 65–85 m. ir vyresnių gyventojų – jų 331.
– Apie rajoną, kraštą, taip pat ir seniūniją dažnai sprendžiama pagal kelių būklę. Jei keliai geri, vadinasi ir valdžia gera, rūpinasi. Kaip sekasi tvarkytis šioje veiklos srityje?
– Seniūnija rūpinasi jai priskirtais vietiniais keliais. Jų turime 74 km. Šiemet kelių priežiūrai buvo skirta daugiau nei 50 tūkst. Lt, metų viduryje dar kiek pridėta. Pinigai nėra dideli, jų užtenka tik būtiniausiems remonto darbams, greideravimui. Pernykštė žiema neplanuotai daug pinigėlių „suvalgė“. Neduodie, jei ir ateinanti žiema tokia būtų. Turime ir savo traktorių sniegui valyti, bet jis ne naujas, dažnai genda, o remontas vėl kainuoja. Šiemet seniūnijos kelius, laimėję konkursą, prižiūri „Ignalinos statyba“.
Šiais metais remontavome kelių atkarpas nuo Kalninės iki Bernotų, nuo Bernotų iki Mėčionių, nuo Maldanėnų iki Rubelninkų, nuo Paliesiaus iki Molkūnų. Bernotuose ir Gilūtose asfaltą padengėme bitumo sluoksniu su skaldele.
– Kažkaip atsitiktinai išgirdau, kad apšvietimas įrengtas ne tik Mielagėnuose, bet ir daugelyje kitų didesnių seniūnijos kaimų. Tai gyvenate kaip belgai?.. Belgijoje apšviesti visi be išimties keliai – ir per miškus, laukus vingiuojantys...
– Šiandien dienai apšviesti Krikonys, Solomenka, Gilūtos, Bernotai, Mėčionys, Svylė, Raščiūnai, Guntauninkai. Ir, žinoma, Mielagėnai. Daugelyje paminėtų kaimų apšvietimas buvo įrengtas dar kolūkių laikais, tad mums reikėjo tik išsaugoti ir prižiūrėti, kas jau padaryta. Kai kur, tarkim Krikonyse, apšvietimą įrengėme naujai. Sunkmetis „karpo“ lėšas viskam, taip pat ir apšvietimui. Jį kaimuose jungsime jau šią ir kitą savaitę. Šviesos gatvėje degs vakarais iki 20 val., rytais – nuo 6 iki 7.20 val. Ypač stengsimės apšviesti tas vietas, kur vaikai į mokyklą eina...
– Daug kasdienių darbų „nuverčia“ dirbantys viešuosius darbus. Ar turite kam juos dirba?
– Prasidėjus sunkmečiui žmonių netrūksta. Šiuo metu dirba 8 žmonės, o nuo metų pradžios jau darbavosi 23. Dar prisideda darbininkų, kuriems būtina atidirbti už įvairias baudas. Pastebiu ir tai, kad tarp „viešųjų“ darbuotojų mažėja geriančių, nors prižiūrėti dirbančius reikia nuolat. O darbai įprasti – tvarkyti aplinką, apšienauti pakeles, genėti krūmus ir medžius, prižiūrėti kapines. Jų turime 8, iš jų 7 yra veikiančios. Šiųmetės vėtros užkabino ir mūsų seniūniją, Gilūtų kapines. Kai pamačiau jas po vėtros – kraujas gyslose sustingo. Laimei, suvirtę medžiai beveik nesuniokojo antkapių, paminklų. Tik sutraiškė bendrą kapinių kryžių, kurį gilutiškiai jau rengiasi Visiems Šventiesiems atstatyti. Šias kapines po vėtros sutvarkėme savo jėgomis, tik didžiuosius medžius išpjovė samdyti specialistai iš Utenos.
– Ar dar „kvėpuoja“ seniūnijos agroservisas?
– Visa technika yra, tačiau agroserviso paslaugos jau tampa nuostolingos. Ypač nepaklausi šienavimo, arimo paslauga. Juk daugelis ūkininkavimo atsisako, o stambesni ūkininkai savo technikos prisipirko. Kol kas paklausus tik traktorius, be jo būtume kaip be rankų.
– Kaip sutariate su seniūnaičiais, klebonu, bendruomenėmis?
– Puikiai. Su visais santykiai draugiškai dalykiniai. Seniūnaičiai, dvi aktyvios bendruomenės padeda organizuoti šventes, kartu pasitariame – ką ir kaip darysime. Su klebonu Marijonu santykiai taip pat geri. Vienur mes jam padedame, kitur – jis mums.
– Krizės ateina ir praeina, o mintys, planuojami darbai šiandieną vis lenkia, jie kažkur priekyje, ateityje. Tad dabar – apie ateities darbus, planus, sumanymus...
– Sena mintis – prie seniūnijos įrengti fontaną. Tačiau kadangi pagal diversifikacijos projektą kitais metais ES lėšomis bus renovuojamas mokyklos pastatas (tam bus skirta apie 1 mln. litų), į kurį po renovacijos persikels seniūnija, biblioteka, bendruomenė ir visos įstaigos (kaimo seklyčia ir pradinė mokykla jau ten) bus viename pastate, tai ir fontaną įrengsime prie to pastato.
Gilūtose reikalinga koplyčia, žmonės prašo, tai ją ten darome. Gal jau šį lapkritį joje vyks pirmosios šv. Mišios. Ji bus naudojama ir kaip salė bendruomenės susibūrimams, šventėms, ko tame kaime labai trūko.
Prie Milašaičio ežero reikia įteisinti ten jau esantį paplūdimį, jį geriau įrengti, kelią iki jo nutiesti. Pinigėlių tam bandys gauti bendruomenė per LEADER projektą.
Gilūtų bibliotekoje verkiant reikia pakeisti langus, nes ten labai šalta, galvojam apie vandentiekio renovaciją ar naujo įrengimą Bernotuose, Mielagėnuose, Gilūtose. Bet tai dar vėlesnių metų darbai.
Dar nenusprendėme, ką daryti su buvusiu Bernotų mokyklos pastatu. Norima į jį perkelti kaimo seklyčią, bet su tuo nesutinka šalia mokyklos gyvenantys žmonės. Bijo triukšmo.
– Sėkmės įgyvendinant Jūsų sumanymus, ačiū už pokalbį.Jonas Baltakis"Mūsų Ignalina
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)