2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Parengė Audronė Filipavičienė. Kalėdinis renginys Bernotuose visos seniūnijos vaikučiams









Šiais metais gamta šiek tiek papokštavo. Kalėdas sutikome be sniego. Tačiau, Kalėdų senelis surado būdą, kaip aplankyti Lietuvos vaikučius. Karmėlavoje radarai užfiksavo, kad Kalėdų senelis skrieja link Lietuvos neatpažintu objektu, bet Bernotus jis pats sakė, kad pasiekė dviračiu. Bernotiškių paauglių papuoštoje salėje, senelio laukė visos seniūnijos vaikučiai su tėveliais ir seneliais. Nedrąsūs mažyliai su mamytėmis ir močiutėmis bei kalėdų seneliu sukosi rateliu salėje belaukdami nuotaikingos madų šou programos. Per metus gerokai ūgtelėję vaikučiai ir be abejo, buvę geri, dar pernai nemokėję pasakyti eilėraščio, šiemet drąsiai deklamavo kalėdų seneliui, džiaugėsi gautomis dovanomis.

2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Audronė Filipavičienė. Susitikimas su Česlava Girdziušaite -Pribušauskiene






Sugrįžti ten, kur dainos išdainuotos,
Namo pareinant nubraukta rasa,
Paliko brydė parugėj vingiuota,
Ten, kur vaikystė pralėkė basa.
(Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė)

Bendroje nuotraukoje: Audronė Filipavičienė, Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė. Antroje eilėje sėdi: Janina Verbel, Alma Filipavičienė, Lionė Černiauskienė, Jonas Černiauskas, Osvaldas Girdziušas (Česlavos brolis). Stovi: Ineta Rudžionytė, Karolina Subačiūtė, Rūta Paukštienė, Aldona Misiūnienė, Danutė Puzirauskienė, Milda Bielinienė, Monika Ulozienė, Genė Sabaliauskienė, Sigitas Cibulskas, Elena Petrulėnienė, Edmundas Černiauskas.

Iš Vilniaus, Lentvario, Švenčionėlių ir kitų Lietuvos vietų, visi skubėjo lapkričio 19d. popietę susitikti Bernotų kaimo bibliotekoje. Manau, kad ne smalsumo genami, o ilgesio namų, draugų, jaunystės...
Visi tarsi seniai matyti giminės susitiko į Česlavos Girdziušaitės – Pribušauskienės dviejų knygų pristatymą. Abi pavadintos romantiškais, ilgesio pilnais pavadinimais: „Krito žvaigždė į delnus“ ir „Kur saulėlydžiai tarsi gaisrai“. Eilėraščiai brangūs ne tik autorei, bet ir į susitikimą atvykusiems jos vaikystės, jaunystės draugams. O ir pristatyti savo kūrybą saviems yra paprastas, o kartu ir sudėtingas darbas ir atsakomybė. Šiltas ir jaukus vakaras skambant autorės eilėraščiams, klasikinės muzikos fone bei žvakių šviesoje, prabėgo tarsi akimirka.
Poeziją mielai skaitė ne tik vyresni, bet ir jaunosios kartos atstovė Karolina Subačiūtė. Mintimis dalinosi buvusi bibliotekininkė Alma Filipavičienė, Gilūtų bei Mielagėnų bibliotekininkės. Sigitas Cibulskas autorės poezijoje įžvelgė begalinį gimtinės ilgesį...
Išsiskirstėme vildamiesi visi dar bent kartą susitikti.


2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Lapkričio 19 d. 14 val. Bernotų biblioteka kviečia į susitikimą su
kraštiete Česlava Girdziušaite - Pribušauskiene, kilusia iš Paliesiaus
kaimo. Pristatysime dvi jos poezijos knygas tai: "Krito žvaigždė į
delnus" ir "Kur saulėlydžiai tarsi gaisrai". Susitikimo metu bus
galimybė įsigyti knygų su autorės autografu.
Susitikimas vyks buvusios Bernotų pradinės mokyklos patalpose.

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

dr. Rūta Gajauskaitė, kriminalogė. Privilegijos



Dr.Rūta Gajauskaitė, kriminologė
Privilegijos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokias privilegijas. Bet kokiu pagrindu. Ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir pastoviai jų reikalauja. Kartais netgi pastumdami save į kuriozišką padėtį! Kaip antai, paprašydami JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų!
Ir apsišovė.
Pasirodo, kad milijoninė lenkų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose – neturi nei vienos mokyklos!! Kai Lietuvoje jų, išlaikomų valstybės, yra virš 80! Ir tai tik šimto tūkstančio neturinčiai lenkų bendruomenei!!!
Prašovė lenkai ir su parašų rinkimu savo privilegijoms paremti – tesurinko 60 000, o tai reiškia, kad likusieji Rytų Lietuvos gyventojai yra lietuviai arba nutautinti „tuteišiai“ ir lenkams nepriskirtini!!!
Ačiū V.Tomaševskiui už tikslios statistikos paviešinimą!
Apsikvailino lenkai ir su Lietuvos apskundimu ES – pasirodo, kad šimtamilijoninėje Europos Sąjungoje lenkiškų mokyklų yra tik 40, o Lietuvoje – virš 80!!! Taigi, mažutė Lietuvėlė dvigubai žmogiškesnė nei visa ES!
Ir tikrai, Europos Pagrindinių teisių agentūra (FRA), atlikusi tyrimus visoje ES, nustatė, kad Lietuvos mažumos mažiausiai (tik 23%) skriaudžiamos, kai tuo tarpu Švedijoje šis skaičius siekia 76 % (štai kodėl iš ten pabėgo A.Vinokuras į Lietuvą?!), Olandijoje – 79%, o Prancūzijoje ir Italijoje – net 94%!!!
Kad paneigti lietuvių aukščiausią ŽMOGIŠKUMO koeficientą visoje ES, pradėtas tikras skundų ir išpuolių prieš lietuvius vajus. Antai, lenkai iki Briuselio nuskalambijo dviejų raidžių epopėją, gėjai – iki Strasbūro nutempė transvestitinių lyties pakeitimo operacijų apmokėjimo iš Lietuvos biudžeto bylą, su rusais jau derinami sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto restauravimo darbai, visai ignoruojant fašistinių ir sovietinių simbolių uždraudimo įstatymą!!!
Ir vis negana.
Naujų mokslo metų dieną lenkai pradėjo gerai paruoštu mitingu prie Prezidentūros, su skubiu Lenkijos Premjero vizitu pas Lietuvos Premjerą dėl dviejų egzaminų lietuvių kalba termino nukėlimo?..Motyvas – lenkiukai nesuspės per du metus išmokti lietuviškai ir žymiai blogiau išlaikys valstybinius egzaminus?! Šią datą reikalaujama nukelti 11 metų...
Šiaip jau žinoma, kad kalbą galima išmokti per 2 savaites. Per 2 metus ji įsisavinama netgi be specialaus apmokymo, o tik buityje. Per 20 nepriklausomybės metų netgi dramblys būtų išmokęs šokti valsą! Tai kam gi reikia lenkų vaikams dar 11 metų? Tai negi lenkų politikai taip prastai vertina savo jaunimą?
Panašu, kad būtent taip.
Tai gal jau vertėtų pasvarstyti apie specialių, su intelekto trūkumais mokyklų lenkams tinklo sukūrimu, jei ir 20% padidintas mokinio krepšelis ir 10% prailgintas egzamino laikas nepalengvino šios bendruomenės vaikų mokymosi proceso?
Tikriausiai šiems jautriems reikalams apsvarstyti abu (Lietuvos ir Lenkijos) Premjerai sutarė įkurti komisiją ir joje suderinti tiek Lietuvos ir Lenkijos mažumų mokyklų būklę, jų finansavimo klausimus bei aprūpinimą mokymo-metodinėmis priemonėmis (vadovėliais, kompiuteriais), tiek patalpomis, šiluma ir šviesa bei pedagogų algomis.
Net dabar aišku, kad Lietuvos išlaidos 80-čiai lenkų mokyklų Lietuvoje daug didesnės nei Lenkijos išlaidos 2 lietuviškoms mokyklėlėms Punske ir Suvalkuose.
Todėl peršasi akivaizdi išvada (jos prieis ir komisijos nariai), kad būtina užbaigti šias bereikalingas pretenzijas ir imti globoti savo Tautos bendruomenės mokslo-kultūrines įstaigas ir būtent tų mažumų etninėms valstybėms. Tai yra, Lenkija rūpinasi lenkiškomis mokyklomis Lietuvoje, o Lietuva– lietuviškomis mokyklomis Lenkijoje.
Kaip yra visame Pasaulyje.
Tai yra lenkai išlaiko savo 80 lenkiškų mokyklų, skaityklų ir bažnyčių Lietuvoje, o lietuviai išlaiko savo 2 mokyklas Lenkijoje.
Ir visas ginčas baigtas. Ir pinigėliai – nebe privileginiai,o nuosavų nuosaviausi.
Sekanti problema – tai šių skandalų provokatoriai. Pradedant 2 lenkiškomis raidėmis, įrašais pasuose ir lenkų autonomijos kūrimu Lietuvoje nebaigiant ! Europarlamentaras V.Tomaševskis atvirai drįsta pareikšti, kad tai lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos!
Toks politiko iššūkis iškart mus grąžina prie teisiškai nesureguliuotų santykių su Lenkija, pradedant Želigovskio akcijos įvertinimu ir nebaigiant Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje karo metu įvertinimu pagal galiojančius tarptautinius įstatymus už nusikaltimus žmogiškumui.
Antraip tiek Draučių kaimo sušaudymo variantas, tiek autonomijos siekis vėl pasikartos.
Tik Ribentropo-Molotovo pakto išviešinimas įgalino Lietuvą išsiveržti iš sovietinės okupacijos. Ir tai Sausio 13-oios įvykiai rodo apie Rusijos pastangas išlaikyti okupanto pozicijas.
Tik Želigovskio akcijos politinis išviešinimas ir Armijos Krajovos veiklos įvertinimas gali užbaigti Lietuvos-Lenkijos konfliktinę situaciją. Ir tai patvirtina lenkų autonomijos kūrimas, apie Lenkijos pastangas atstatyti Želigovskio akcijos atplėštą nuo Lietuvos Vilnijos kraštą bei Draučių kaimo sušaudymo tragediją – apie Armijos Krajovos tradicijų tąsą.
Tokioms buvusių okupantų viltims prielaidas sudaro pati Lietuvos valstybė savo ypatingai dideliu žmogiškumu.
Kaip antai, išsilaisvinusiose iš okupacijų valstybėse buvę okupantai neįgyja nei pilietybės, nei turi savo politinių organizacijų. Tik vienintelėje pasaulyje Lietuvoje, vietoj atsiprašymo ir žalos atstatymo, yra „Rusų sąjunga“ ir „Lenkų rinkimų akcija“, kas įgalina buvusius grobikus dalyvauti valstybės politiniame gyvenime ir įtakoti įstatymleidystę.
Toks neįtikėtinas politinis fenomenas Lietuvoje provokuoja buvusius okupantus net į atvirus išpuolius (Sausio 13 d., autonomijos kūrimą) arba Lygių galimybių įstatymo priedanga – į privilegijų reikalavimus.
Netgi po Europos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktų tyrimų ir paviešintų rezultatų apie tolerancijos mažumoms lygius visoje ES, netgi nustebinus visą Europą 3-4 kartais mažesne diskriminacija Lietuvoje nei Italijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje, lietuviai ir toliau yra žeminami tikrovės neatitinkančiais kaltinimais Europos politinėje erdvėje.
Akivaizdu, kad buvę okupantai nebus lojalūs Lietuvai, todėl nėra verti mūsų valstybės tolerancijos.
Akivaizdu, kad būtina suspenduoti „Rusų sąjungos“ ir „Lenkų rinkimų akcijos“ veiklą bei skubiai spręsti klausimą dėl šių politinių organizacijų eliminavimo iš Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo.
O taip pat akivaizdu, kad būtina papildyti Baudžiamąjį Kodeksą lojalumą ginančiu straipsniu su sankcija – atimant pilietybę.
Taip yra viso Pasaulio valstybėse, taip turi būti ir Lietuvoje.
Tai šiuos pagrindininius klausimus turėtų apsvarstyti ir pateikti Lenkijos-Lietuvos valdžios institucijų sudaryta 2 Premjerų komisija.
Ir pasibaigs nepagrįsti skundai Europarlamentui, barzdų rovimai Briuselyje bei homoseksualų raudojimai Strasbūre. Net ES Lygių galimybių įstatyme įrašyta nuostata, kad mažumų teisės negali būti didesnės ir viršyti daugumos teisių!
Mes per brangiai mokame už savo žmogiškumą.
Antai, žydų bendruomenė ne tik išplėšė iš Lietuvos 120 milijonų už litvakų išlikusį turtą, bet dar ir apjuodino lietuvius žydšaudžiavimu! Nors Lietuva vienintelė Pasaulyje juos glaudė 600 metų, lygiomis teisėmis apdovanojo ir gynė nuo Holokausto !!! Tai vietoj to, kad padėkoti ir bent jau už gerą geru atsilyginti bei susiprotėti bent už duoną karo metu išgelbėtojams susimokėti, nors ir ne visiems, bent jau tiems, Jad Vašemo pripažintais 800 Lietuvos Pasaulio Teisuoliams, tai mus dar apšmeižė! Matyt labai gaila buvo tų pinigėlių už duoną, jei dar išplėšė priedo iš lietuvių 120 milijonų ?
Kurioziška, kai visos holokausto sunaikintos (pačių žydų teigimu) Lietuvoje litvakų bendruomenės turtą išsireikalavo „jidiš“ nesuprantantys ir tik rusiškai ar angliškai kalbantys rabinai...
Lenkų ir žydų skriaudų lietuviams nesutalpinsi ir į jaučio odą. Tačiau bent jau svarbiausias iš jų mūsų valstybei aprašė A.Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai vos-vos tilpo į 4 tomus (apie 2 000 psl.), kurie jau turi pasirodyti knygynuose. „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalgos“ sutrumpintas variantas labiausiai tiks mūsų jaunuomenei, kur trumpai drūtai išdėstyti visi lietuvių vargai su kaimynų panaberijomis.
Ir dėlto argi ne kalta lietuvių valdžia? Argi ne Seimo Užsienio reikalų komisija-komitetas formuoja valstybės politikos principus ? Argi ne Seimo patvirtintas Užsienio reikalų ministras vykdo tą politiką ? Todėl kyla labai pagrįstas klausimas, ką padarė šios dvi institucijos, kad paneigti tikrovės neatitinkančias žinias ir paskleisti Pasauliui 600 metų lietuvių vykdytas žydų gelbėjimo pastangas ?
Nieko.
Nei notų, nei informacijos, nei priminimo apie 2 kartus svarstyto lietuviško žydšaudžiavimo klausimo Niurnberge ir JAV Senate pasekmių. O jos buvo: lietuvius – išteisinusios, tai yra nepasitvirtino kaltinimai, o šmeižikei – atimtas senatorės mandatas už Lietuvos šmeižimą !!!
Tačiau ir šios informacijos Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetas-komisija ar Užsienio reikalų ministerija Pasauliui nepriminė. Kyla labai negražus įtarimas apie piktybišką šio komiteto veiklą. O ypač apie komiteto pirmininko E.Zingerio vaidmenį šiame lietuvių juodinime.
Įvertinus išdėstytus faktus, kas galėtų paneigti, kad E. Zingeris, buvęs Vilniaus Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktorius, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas, būdamas Seimo atsakingu ir įgaliotu pareigūnu:
– tyčia neslėpė nuo Lietuvos ir Pasaulio visuomenės tūkstantinius žydų gelbėtojų sąrašus arba juos rodė žymiai sumažintus ?
– tyčia neprovokavo šiais veiksmais nereikalingas diskusijas, kurias žydų bendruomenė įvardijo kaip antisemitizmo apraiškas Lietuvoje ?
– tyčia per 20 metų neprisidėjo, suformuojant tikrovės neatitinkantį Lietuvos įvaizdį Pasaulyje, tuo padarydamas žymią žalą Valstybei, Tautai ir istorijai ?
O jeigu šių faktų negalima paneigti, tai E.Zingeriui argi nereikėtų skubiai taisyti padėtį ? Antraip ar jam neturėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė ?
Padėtį reikėtų taisyti viešai paskelbiant, kad:
– visas „alasas“ dėl 1791 m. Konstitucijos buvo sukeltas pretekstu žydų turtui pagrįsti;
– lietuvių Tauta pagal Jad Vašem centro apdovanotų „Teisuolių“ vardais bei išgelbėtų žydų skaičių yra antra pasaulyje tarp 34-ių valstybių, kad Lietuvos valstybė 600 metų gelbėjo, glaudė ir sudarė sąlygas žydams gyventi bei klestėti, todėl lietuviai turėtų būti skelbiami „žydų gelbėtojų tauta“;
– holokaustą suplanavo žydiškos kilmės A.Eichmanas, pateikęs 11 milijonų Europos žydų likimo galutinio nuosprendžio projektą ir sąrašą, bet ne lietuviai;
– 100 milijonų SSRS gyventojų, tame tarpe ir okupuotos lietuvių Tautos genocidą suplanavo sionistas Leiba Trockis, o įvykdė Leninas ir Stalinas su savo parankiniais F.Džeržinskiu, Kaganovičiumi, Berija bei jų talkininkais Lietuvoje J. Rozovskiu, J. Komodaite, Todesu, Dembo, Eismuntu bei Nachmanu Dušanskiu, savalaikiai pasprukusiu į Izraelį.
Aišku, tokį viešą faktų paskelbimą E. Zingeris padarytų, jei jis prisipažintų savo darbuose klydęs. Jei straipsnyje išdėstytų faktų nepaneigs ir nepripažins savo klaidų, tai ar užteks jo elgesį įvertinti tik nelojaliu Lietuvai ? Argi nepakaktų įrodymų ir tieisoginės tyčios konstatavimui ?
Tuo tarpu E.Zingeris yra Seimo narys ir naudojasi neliečiamybės statusu...
Todėl kyla ir vėlei labai pagrįstas klausimas, ar gali formuoti Lietuvos užsienio ar vidaus politiką tautinių mažumų atstovai, jei, pagal Konstitucijos 2 straispnį – Lietuvos valstybę kuria Tauta ? O suverenitetas priklauso tik Tautai ?
Tuo tarpu galime konstatuoti, kad užsienio politiką formuoja E. Zingeris, kad ant valstybės „finansinės arterijos“ pirštą uždėjęs laikė Reinoldij Šarkin, kultūros ministru buvo V. Prudnikovas...O jau teisėsaugoje – trečdalis „rusakalbių“. Jau nebekalbant apie tai, kad visi – nedesovietizuoti.
Štai iš kur kyla visi dabartinių mažumų, buvusių okupantais, jų kolaborantais bei esamų KGB rezervistų reikalavimai. Ir reikalavimai ne bet kokie, o tolygūs okupantų privilegijoms.
Tai ar galioja Lietuvoje Konstitucija ar jau nebe ?
Jei galioja, tai 2 Premjerų sudaryta komisija turėtų užbaigti privilegijų didinimo epopėją, sureguliuoti mažumų klausimą pagal „Lygių galimybių“ įstatymą, tai yra neviršijant gyventojų daugumos teisių ir paliekant Lietuvos valstybės kūrimo reikalus lietuvių Tautai.
Suverenitetą – taip pat.

******************************************************************
Dr. Rūta Gajauskaitė, kryminolog

Przywileje

Artykuł 29 Konstytucji Republiki Litewskiej zabrania wszelkiego rodzaju przywilejów. Bez uwzględnienia żadnych podstaw. I nikomu. Jednak niektóre mniejszości na Litwie rozumują inaczej i ciągle żądają tych przywilejów. Czasami nawet stawiając siebie w kuriozalne sytuacje! Jak na przykład prośby, skierowane do USA o wstawienie się za polską mniejszością narodową w rozmowach z władzami Litwy zmuszając je, aby te, zamiast równych możliwości, wprowadziły wyraźne ulgi!
I pudlo.
Okazuje się, że milionowa mniejszość polska w Stanach Zjednoczonych – nie ma ani jednej szkoły!! Kiedy to na Litwie jest ich, utrzymywanych przez państwo, ponad 80! I to, dla tylko mniejszości polskiej nieliczącej stu tysięcy!!!
Chybili Polacy również z akcją zbierania podpisów dla poparcia swoich przywilejów – zebrali ledwie 60000, a to znaczy, że pozostali mieszkańcy wschodniej Litwy są Litwinami albo wynarodowieni „tutejsi” i zaliczają się do polaków!!!
Należy się podziękowanie panu V. Tomaševskis’owi za opublikowanie dokładnej statystyki!
Ośmieszyli się Polacy również ze skargą do UE przeciwko Litwie – okazuje się, że stumilionowej Unii europejskiej jest zaledwie 40 polskich szkól, a na Litwie – ponad 80!!! Tak więc, mała Litwa jest dwa razy bardziej ludzka niż cała UE!
I rzeczywiście, Agencja Praw Podstawowych Unii Europejskiej (FRA) przeprowadziła badania w całej UE i ustaliła, że mniejszości narodowe na Litwie są najmniej krzywdzone (tylko 23%), kiedy to w Szwecji ten wskaźnik sięga 76% (właśnie dlatego A. Vinokuras uciekł stamtąd na Litwę?!), w Holandii – 79%, a we Francji i we Włoszech nawet 94%!!!
W celu zachwiania najwyższego w UE litewskiego LUDZKIEGO wskaźnika, rozpoczęto prawdziwą kampanię skarg i występków przeciwko Litwinom. I tak, do samej Brukseli Polacy dali rozgłos epopei dwóch liter, geje – do Strasburga zaciągnęli sprawę opłacenia z litewskiego skarbu państwa transwestytowych operacji zmiany płci, z Rosjanami toczą się rozmowy w sprawie prac restauratorskich sowieckich pomników na moście Žaliasis ignorując przy tym ustawę zakazującą faszystowskich i sowieckich symboli!!!
I jeszcze tego mało.
Dzień nowego roku szkolnego Polacy zaczęli dobrze przygotowaną manifestacją przy biurze Prezydenta, pilną wizytą premiera Polski u premiera Litwy w sprawie przeniesienia terminu dwóch egzaminów w języku litewskim?... Motyw – polscy uczniowie nie zdążą przez dwa lata nauczyć się litewskiego i o wiele gorzej zdają egzaminy państwowe?! Termin ten żąda proponuje się przesunąć o 11 lat…
Ogólnie wiadomo, że języka można nauczyć się przez 2 tygodnie. Przez 2 lata można nauczyć się języka nawet bez specjalnej nauki, w codzienności. Przez 20 lat niepodległości słoń nauczyłby się tańczyć walca! To po co potrzeba polskim dzieciom jeszcze 11 lat? Czyżby polscy politycy tak słabo oceniali swoją młodzież?
Wychodzi na to, że tak.
To może należałoby pomyśleć o stworzeniu sieci specjalnych szkól dla polaków z zaburzeniami intelektu, jeżeli procesu nauczania tej wspólnoty nie ułatwił o 20% zwiększony koszyczek ucznia i o 10% przedłużony czas egzaminu?
Z pewnością w celu przeanalizowania tych wrażliwych kwestii obaj premierzy (Litwy i Polski) postanowili powołać komisję i w jej ramach uzgodnić stan szkół mniejszości narodowych w Polsce i na Litwie, kwestie finansowania tych szkół, zaopatrzenia ich w materiały naukowo-metodyczne (podręczniki, komputery), również pomieszczenia, energię cieplną i elektryczną oraz wynagrodzenia dla nauczycieli.
Nawet teraz jest oczywistym, że wydatki Litwy na 80 polskich szkół na Litwie są o wiele większe niż koszty Polski na utrzymanie dwóch małych litewskich szkół w Puńsku i Suwałkach.
Dlatego nasuwa się oczywisty wniosek (dojdą to niego i członkowie komisji), że należy zakończyć te niepotrzebne pretensje i zacząć troszczyć się o instytucje naukowo kulturalne swojego Narodu i właśnie przez państwa tych etnicznych mniejszości. To jest, Polska troszczy się o polskie szkoły na Litwie, a Litwa – o litewskie szkoły w Polsce.
Tak, jak to jest na całym Świecie.
To jest, Polacy utrzymują swoje 80 polskich szkół, biblioteki, kościoły, a Litwini utrzymują swoje dwie szkoły 2 w Polsce.
I sporu jak nie było. I pieniądze – nieuprzywilejowane, a swoje własne.
Następny problem – to prowokatorzy tych skandali. Od dwóch polskich liter począwszy, poprzez wpisy w paszportach i na tworzeniu polskiej autonomii na Litwie nie skończywszy! Europoseł V.Tomaševskis śmie otwarcie twierdzić, że to Litwini powinni integrować się ze społeczeństwem polskim, a nie Polacy ze społeczeństwem Litwy!
Taki eksces polityka od razu przenosi nas z powrotem do nieuregulowanych prawnie stosunków z Polską, poczynając od oceny akcji Żeligowskiego i nie kończąc na ocenie działalności Armii Krajowej w okresie wojny w świetle prawa międzynarodowego, dotyczącego zbrodni przeciwko ludzkości.
Bo w innym razie znów powtórzy się wariant rozstrzelania we wsi Draučiai, czy dążenie do autonomii.
Tylko ujawnienie paktu Rybentropa-Mołotowa umożliwiło Litwie uwolnienie się spod okupacji sowieckiej. A wydarzenia 13 stycznia dowodzą o dążeniach Rosji do utrzymania swoich pozycji agresora.
Jedynie polityczne ujawnienie akcji Żeligowskiego i ocena Armii Krajowej może zakończyć litewsko-polską sytuację konfliktową. Potwierdza to również tworzenie polskiej autonomii, dążenia Polski do odtworzenia ziem Wileńszczyzny, oderwanej od Litwy, oraz tragedia rozstrzelania we wsi Draučiai – kultywowanie tradycji Armii Krajowej.
Powody na snucie takich nadziei byłym okupantom daje samo państwo litewskie poprzez swoją nadgorliwą ludzką pozycję.
Zastanówmy się, w krajach, które uwolniły się spod okupacji okupanci nie otrzymują ani obywatelstwa, ani wolno im tworzyć organizacje polityczne. Tylko w jedynym państwie Litwie, zamiast przeprosin i zadośćuczynienia szkód, są „Związek Rosjan” i „Akcja wyborcza Polaków”, co pozwala byłym najeźdźcom na udział w życiu politycznym państwa i wpływ na ustawodawstwo.
Ten niewiarygodny polityczny fenomen na Litwie prowokuje byłych okupantów do nawet otwartych ekscesów (13 stycznia, tworzenie autonomii) albo – pod przykrywką Ustawy o równych szansach – do żądań przywilejów.
Nawet po badaniach, przeprowadzonych przez Agencję Praw Podstawowych (FRA) i ogłoszonych rezultatach dotyczących stopnia tolerancji dla mniejszości narodowych w całej UE, nawet po zdziwieniu całej Europy 3-4 razy mniejszą dyskryminacją na Litwie niż we Włoszech, Francji czy Szwecji, Litwini dalej są poniżani na politycznej scenie Europy przez oskarżenia niemające nic wspólnego z rzeczywistością.
Oczywistym jest, że byli okupanci nie będą lojalni wobec Litwy, dlatego nie są warci tolerancji ze strony naszego państwa.
Oczywistym jest, że należy zawiesić działalność „Związku Rosjan” i „Akcji wyborczej Polaków” oraz pilnie rozpocząć debatę nad wyeliminowaniem tych organizacji politycznych w życia politycznego i społecznego Litwy.
Również oczywistym jest, że konieczne jest uzupełnienie Kodeksu karnego o artykuł broniący lojalności pod rygorem odebrania obywatelstwa.
Tak jest na całym świecie i tak ma być również na Litwie.
To właśnie te podstawowe kwestie powinna omówić i przedstawić odpowiednie wnioski komisja 2 premierów powołana przez władze Polski i Litwy.
I skończą się skargi do Parlamentu Europejskiego, wyrywania bród w Brukseli i opłakiwania homoseksualistów w Strasburgu. Nawet w Ustawie równych szans UE zawarta jest zasada, że prawa mniejszości nie mogą być ponad prawami większości!
Za dużo płacimy za swoje ludzkie podejście.
Weźmy na przykład Żydów, nie dość, że ich wspólnota wydarła 120 milionów za mienie pozostałe po litwakach, to jeszcze oskarżyła Litwinow o żydobójstwo! Nie zważając na to, że Litwa, jako jedyna na świecie tuliła ich 600 lat na równych prawach i chroniła od holokaustu! To zamiast podziękowania, odwzajemnienia dobra dobrem i tego, żeby przynajmniej zapłacić za chleb dla ratujących w czasie wojny, nie wszystkim, ale choć tym 800 Litwinom, którzy zostali uznani przez Yad’a Vashem’a Sprawiedliwymi wśród Narodów Świata, to jeszcze nas obrzucono nas oszczerstwami! Widocznie szkoda było tych miliardów na chleb, jeżeli na dodatek wyrwali od Litwinów jeszcze 120 milionów!
Kuriozalne, kiedy to o mienie całej wspólnoty litwaków na Litwie, zgładzonej przez holokaust (zdaniem samych Żydów), dopomnieli się rabinowie, nierozumiejący „idisz” języka i rozmawiający tylko po rosyjsku czy angielsku.
Krzywd popełnionych Litwinom przez Polaków i Żydów nie pomieścisz w żadnej miarce. Jednak przynajmniej najważniejsze z nich dla naszego państwa opisał A. Liekis. Czarne strony historii Litwy ledwo zmieściły się w czterech tomach (ok. 2000 str.), które już mają się ukazać w księgarniach. Skrócona wersja „Przeglądu historii krzywd, wyrządzonych przez Polaków Litwinom” najbardziej będzie pasowała naszej młodzieży; tu krótko i zwięźle opisane są wszystkie utrapienia Litwinów z fanaberiami sąsiadów.
Czy aby nie litewskie władze są temu winne? Czyż nie Sejmowa Komisja-komitet Spraw Zagranicznych formuje zasady polityki zagranicznej? Czy aby nie przez Sejm zatwierdzony minister spraw zagranicznych realizuje taką politykę? Dlatego nasuwa się bardzo uzasadnione pytanie, co zrobiły te dwie instytucje w celu zaprzeczenia nieprawdziwych faktów i ogłoszenia światu 600-letniej troski Litwinów nad Żydami?
Nic.
Żadnych not, żadnej informacji, czy przypomnienia skutków dwukrotnego dyskutowania nad kwestią litewskiego żydobójstwa w Norymberdze i w senacie USA. A one były: Litwinów uniewinniono, t.j. zarzuty nie potwierdziły się, a autorce oszczerstwa odebrano mandat senatora za zniesławienie Litwy!!!
Jednak i tej informacji nie przypomniała światu Sejmowa Komisja-komitet Spraw Zagranicznych czy Ministerstwo Spraw Zagranicznych. Rodzi się nieładne podejrzenie o złośliwe działanie tej komisji. A zwłaszcza rolę przewodniczącego komisji E. Zingeris’a w tej obmowie Litwinów.
Uwzględniając przytoczone powyżej fakty, kto mógłby zaprzeczyć temu, że E. Zingeris, były dyrektor Państwowego Muzeum Żydowskiego im. Gaonas’a, były przewodniczący Międzynarodowej Komisji do Spraw Badań Przestępstw Nazistowskich i Sowieckich Reżimów Okupacyjnych, będący odpowiedzialnym oraz upoważnionym funkcjonariuszem Sejmu:
- umyślnie zataił od społeczeństwa Litwy i świata spisy osób, które ratowały tysiące Żydów (albo pokazywał te spisy mocno skrócone)?
- umyślnie nie prowokował tymi działaniami niepotrzebne dyskusje, które wspólnota żydowska nazwała oznakami antysemityzmu w Litwie?
- umyślnie przez 20 lat nie przyczynił się do kształtowania wizerunku Litwy na świecie na podstawie nieprawdziwych faktów, przez co wyrządził wielką szkodę Państwu, Narodowi i historii?
A jeżeli tym faktom nie sposób zaprzeczyć, to czy E. Zingeris nie powinien szybko naprawić tą sytuację? Czy w innym razie nie groziłaby mu odpowiedzialność karna?
Sytuację należałoby naprawić poprzez publiczne ogłoszenie, że:
- cały „tumult” wokół Konstytucji z 1791 został spowodowany pod pretekstem usprawiedliwienia majątku żydowskiego;
- uwzględniając liczbę Litwinów odznaczonych przez Yad’a Vashem’a tytułem Sprawiedliwi wśród Narodów Świata oraz liczbę uratowanych Żydów naród litewski jest na drugim miejscu na świecie pośród 34 państw; że państwo litewskie przez 600 lat ratowało, chroniło i tworzyło Żydom warunki do życia i rozwoju, dlatego Litwini powinni być ogłoszeni „narodem zbawców Żydów”;
- holokaust został zaplanowany nie przez Litwinów, a przez A. Eichmana, z pochodzenia Żyda, który opracował projekt i listę ostatecznego wyroku losu 11 milionów Żydów Europy;
- zagładę 100 milionów mieszkańców ZSRR, w tym okupowanego narodu litewskiego, zaplanował syjonista Leiba Trocki a zrealizowali Lenin i Stalin ze swoimi wspólnikami F. Dierżynskim, Kaganowiczem, Berią i ich pomocnikami na Litwie J. Rozovskis’em, J. Komadaitė, Todes, Dembo, Eismuntas’em i Nachman Dušanskis’em, który w swoim czasie uciekł do Izraela.
E. Zingeris mógłby oczywiście ogłosić publicznie te fakty, jeżeli przyznałby, że w swoich czynach popełnił błędy. Jeżeli nie zaprzeczy faktów opisanych w artykule i nie przyzna się do popełnionych błędów, to czy wystarczy jego postawę ocenić tylko jako nielojalną wobec Litwy? Czy nie wystarczyłoby dowodów i konstatowania bezpośredniej premedytacji?
Tym czasem E. Zingeris jest posłem Sejmu i posiada statut nietykalności…
Dlatego znowu nasuwa się bardzo zasadne pytanie, czy przedstawiciele mniejszości narodowych mogą formować politykę zagraniczną i wewnętrzną Litwy, jeżeli zgodnie z 2 Art. Konstytucji – państwo litewskie tworzy Naród? A suwerenność należy tylko do Narodu?
Tym czasem możemy konstatować, że politykę zagraniczną formuje E. Zingeris, że „artylerię finansową” państwa swój palec trzymał Reinoldij Šarkin, ministrem kultury był V. Prudnikovas… A w praworządności – jedna trzecia „rosyjskojęzycznych”. Nie mówiąc już o tym, że wszyscy nie zostali zdesowietyzowani.
Stąd właśnie rodzą się wszystkie żądania obecnych mniejszości, byłych okupantów, ich kolaborantów i obecnych rezerwistów KGB. I żądania te nie byle jakie, ale równoznaczne z przywilejami okupantów.
To czy ważna jeszcze jest na Litwie Konstytucja, czy już nie?
Jeżeli ważna, to komisja, powołana przez dwóch premierów powinna zakończyć epopeję mnożenia przywilejów i uregulować kwestię mniejszości narodowych zgodnie z zasadami ustawy o równych szansach, to jest nie powiększając praw mniejszości w porównaniu z prawami większości i zostawiając sprawy tworzenia państwa Litewskiego Narodowi litewskiemu.
Suwerenność również.
********************************************************

Kai kurie atsiliepimai:

Vytautas.Rackauskas@gf.vu.lt

22:00 (Prieš 13 val.)


skirta man
Kolegos.
Turiu į lenkų kalbą verstą Gajauskaitės straipsnį apie PRIVILEGIJAS. Persiunčiu. Jei turite tik lenkiškai (ir rusiškai) skaitančius, ar draugus, pažistamus Lenkijoje ir kitur pasaulyje, persiuskit, te pasiskaito... Lietuviai tegul taip pat pasiskaito...

Vytautas Račkauskas

P.s. Savęs iš "avinų tautos" nekildinu, ors esu žemaitis, reiškia "kietakaktis ir užsispyręs", todėl šiuo metu matau tik vieną atgimti bandančią politinę jėgą – tautininkus – kurie realiais veiksmais kovoja prieš lenkomanus (lenkofilus), kurie bando "joti" ant lietuvių tautos "sprando". Kitos mažumos taip pat nenori būti tolerantiškos ir lojalios didžiajai tautai - lietuviams, ir vis nori privilegijų, ir vis lietuvių sąskaita... Ne visos tautinės mažumos tokios, yra puikių lojalumo pavyzdžių, kaip antai karaimai, ukrainiečiai, totoriai (nors pastarųjų tarpukariu nemaža dalis tarnavo Lenkijai, jos kavalerijos eskadronuose, šiuo metu jie tolerantiški Lietuvai ir jos didžiajai tautai), dalis rusų (ypač sentikiai, kurių jau keletas kartų gyvena Lietuvoje ir ją laiko savo Tėvyne)... Todėl manau, kad tik kai kurios tautinės mažumos, tiksliau jų vedliai, jau peržengė padorumo ribą...

Alegorinis tapatinimas: Įsivaizduokite save nuošalios sodybos šeimininku (šeimininke) su gausia šeimyna... Gyvenate ramiai, darbščiai... Į sodybą atsibeldžia kitatautis vargeta. Jūs jį priglaudžiate, pamaitinate, duodate darbo, jį gerbiate kaip lygų... O svetimšalis įsijaučia, mano, kad be jo jūs nieko negalite ūkyje padaryti. Be to jis laiškais rašo savo šeimai (tautiečiams), kad jį čia, sodyboje, skriaudžia, jo kalba sodybiečiai nešneka, šeimininkas savo žmona nesidalina, jam savo dukros neperleidžia ir pan. Tuo pat metu, to pačio pamažu iš šeimininko reikalaujančiai prašo, o negavęs ūkyje padargus gadina, laukų nearia, mėšlo nekrato, o ėst prašo ir kuo skaniau... Kaip pasielgtų šeimininkas? kaip pasielgtumėte jūs? Asmeniškai aš, kaip tokios sodybos šeimininkas, pasikviesčiau atėjūną prie ąžuolinio stalo didžiajam kambary, susisodinčiau šeimyną aplink ir paaiškinčiau žodžiu kieno čia tvarka, sodyboje, bei įspėčiau atėjūną, kad tai vienintelis paaiškinimas, kitų kart bus parodytas sodybos gale keliukas, kuriuo pavargėlis ir atėjo... Jei ir po to atėjūnas aibes krėstų, net giminaičius įtakingus paprašytų atvykti ir sodybos šeimininkui pagrasyti, paimčiau sodyboje šakęs (greičiausiai mėšlinas) ir gintau atėjūną in tą keliuką... Ir vėl sodyboje būtų ramu, darbštu ir tvarkinga. O atėj8nas, te kitur ieško sau prieglobsčio, gal kitą sodybą suras, kam ant sprando joti, o gal namo patrauks, į savo šeimą ir ten pradės gyvent tvarkingiau, nes savų taip nepašokdinsi... ten irgi yra sodybos šeimininkas, tai yra vyresnysis... (alegorijos pabaiga).

getija@erdves.lt, Remigijus Turčinavičius <
remigijus.turcinavicius@elsis.lt>, Alfredas Girdziusas <
a.girdziusas@gmail.com>


**

Ne tik įdomu, bet daugelis taip pat mano.****

Čia viskas išdėstyta teisiškai, o tai labai gerai.****

Linkiu sėkmės ir tuo vadovautis.****

V. Galindas****

** **

2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Bernotų biblioteka kviečia

Bernotų biblioteka-filialas kviečia į susitikimą su kraštietėmis gydytojomis, buvusiomis Bernotų bibliotekos skaitytojomis: Danute Križinaite (Lištvaniene), Ramune Kestenyte (Grigiene), Milda Kairyte (Kraptavičiene), Vile Navickaite. Susitikimas vyks Bernotų kaimo seklyčioje rugpjūčio 13d. 19val.

2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Pensininką užmušęs buvęs apsaugininkas nori kalėti su pareigūnais Dainius Sinkevičius, www.DELFI.lt

Pensininką užmušęs buvęs apsaugininkas nori kalėti su pareigūnais
Dainius Sinkevičius, www.DELFI.lt
2011 vasario mėn. 2 d. 18:03
Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (152)
Teksto dydis:
Nerijus Bogomolskas
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)
Dėl to, kad atsisakė mažamečiui vaikui duoti cigarečių, pensininką nužudęs 27 metų Nerijus Bogomolskas teigia, kad už grotų kiti kaliniai prieš jį naudoja fizinį smurtą vien todėl, jog praeityje jam teko dirbti saugos bendrovėse. „Neįsivaizduoju, kaip man reikės atlikti 14 metų bausmę su tais kaliniais”, – sakė žudikas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas trečiadienį išnagrinėjo Ignalinos rajone gyvenamąją vietą deklaravusio N. Bogomolsko skundą dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sprendimo, kuriuo paliktas galioti Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus nutarimas kalinį pasiųsti atlikti bausmę į Pravieniškių pataisos namus.

Nuteistasis mano, kad turėtų bausmę atlikti Vilniaus pataisos namuose, kuriuose kali buvę pareigūnai ir valstybės tarnautojai, nors nusikaltimo padarymo metu jis buvo registruotas Darbo biržoje.

Dėl tyčinio nužudymo iš savanaudiškų paskatų nuteistas N. Bogomolskas teismui nurodė, kad 2006-2007 m. po kelis mėnesius yra dirbęs saugos bendrovėse „Eurocash 1“ ir „Ekskomisarų biuras“, apie tai už grotų sužinojo kiti kaliniai, kurie jį esą prilygina policijos pareigūnui ir už tai grasina susidoroti.

„Daug buvo konfliktų – kai sužinodavo, kad dibau apsaugoje, teko patirti ir smurtą“, – teisme nebuvo kalbus N. Bogomolskas.

Dėl fizinio smurto įkalinimo įstaigoje kalinys teigė nerašęs oficialių skundų, tačiau apie tai yra kalbėjęsis su Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus administracija. Tiesa, vyras stengėsi, kad apie tai nieko nesužinotų kiti kaliniai, nes žinia apie jo darbą saugos bendrovėse esą būtų dar labiau paplitusi įkalinimo įstaigoje.

Nerijus Bogomolskas
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)
Pasak nuteistajam atstovaujančio advokato Aurimo Mieželaičio, už grotų patekęs N. Bogomolskas susidūrė su asmenimis, kuriuos jis buvo sulaikęs dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei vagysčių iš prekybos centro „Senukai“.

Advokato teigimu, Bausmių vykdymo kodeksas nenumato galimybės N. Bogomolską pasiųsti atlikti bausmę į pareigūnų pataisos namus, tačiau pabrėžė, kad esą reikėtų atsižvelgti į humanizmo principą.

„Reikia užtikrinti kalinio priežiūrą ir saugumą, nes perspektyva šiai dienai yra liūdna, – A. Mieželaitis sakė, kad teismas galėtų pritaikyti išimtinę malonę. – Kas blogo atsitiks, jeigu jis bausmę atliks kituose pataisos namuose?“.

Su tokia advokato pozicija nesutinka Kalėjimų departamentas. Pasak Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto Mariaus Vainausko, kreipdamasis į teismą N. Bogomolskas ir jo advokatas pasirinko ne patį tinkamiausią būdą savo teisėms ginti – esą kiekvienam Lietuvos piliečiui Konstitucija suteikia galimybę inicijuoti teisės aktų pakeitimą, todėl su Bausmių vykdymo kodeksu nesutinkantys asmenys gali siūlyti įstatymų pataisas.

M. Vainauskas pabrėžė, kad nuteistasis nepateikė jokių duomenų apie darbą saugos bendrovėse – nėra žinoma, kokias pareigas jis ten užėmė. „Jo noras yra logiškas ir suprantamas, nes Vilniaus pataisos namuose yra mažesnis nuteisųjų skaičius, geros sąlygos, daugelis kalinių norėtų ten pakliūti“, – aiškino departamento atstovas.

Jo teigimu, „natūralu, kad tarp nuteistųjų susiklosto konfliktinės situacijos“ – juk ir prievartautojų kaliniai nemėgsta. Tačiau, teisininko teigimu, Kalėjimų departamentas negali N. Bogomolskui leisti kalėti pareigūnų pataisos namuose, nes to paprasčiausiai nenumato įstatymai.

„Lietuvoje teisės aktai yra tokie, kokie yra“, – su žudiko pozicija nesutiko ir Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus juriskonsultė Miglė Einorytė, pabrėžusi, kad įkalinimo įstaiga vadovavosi specialiomis taisyklėmis, kai priėmė sprendimą N. Bogomolską išsiųsti kalėti į Pravieniškes.

Nerijus Bogomolskas
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)
„Kaip aš atlikusiu tą bausmę su visais kaliniais – dabar kils dar didesni konfliktai, kai visa ši istorija iškils į viešumą“, – reaguodamas į teisininkų teiginius teisme pareiškė N. Bogomolskas.

Ar jis iš Pravieniškių pataisos namų bus išsiųstas kalėti į Vilnių, teisėjų kolegija žada paskelbti vasario 14-ąją.

Ignalinos rajono gyventoją N. Bogomolską teismas yra nuteisęs dėl pensininko Vlado Šunevičiaus nužudymo. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra nustatyta, kad jis 2009-ųjų lapkričio 15-ąją, apie 14 val., Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje, Bernotų kaime, būdamas neblaivus ir veikdamas su mažamečiu (13 m.) vaiku nusprendė užvaldyti kaime gyvenančiam pensininkui priklausantį turtą – cigaretes ir pinigus.

Buvęs apsaugininkas mažamečiui nurodė pensininkui suduoti smūgius pagalve – tada jis iš vyro reikalavo atiduoti cigaretes ir pinigus. Kadangi V. Šunevičius nepakluso, N. Bogomolskas vaikui liepė uždengti pagalve vyro veidą. Kai mažametis tai padarė, buvęs apsaugininkas pensininkui sudavė apie 10 smūgių į įvairias vietas.

Nuo patirtų sužalojimų tą pačią dieną V. Šunevičius mirė ligoninėje.

Medžiaga iš: http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=236104

Valdžia rėžia dešimtadalį pensijos, plėšikai – atima visą
Mažų miestelių ir kaimų gyventojų saugumu beveik niekas nesirūpina. www.blogas.lt nuotr.
Kol koalicinė vyriausybė būsimą pensininkų nustekenimą bando įvynioti į nekonstitucinių įstatymų vatą, nusikaltėliai iki paskutinio siūlo galo apiplėštus senelius negailestingai nužudo. Ignalinos rajono apylinkės teismas leido suimti Mielagėnų seniūnijos Bernotų kaimo gyventoją Nerijų Bogomolską (25 m.), kuris įtariamas pensininko Vlado Šunevičiaus (65 m.) nužudymu.

Praėjusio sekmadienio vakare V. Šunevičius mirė Ignalinos ligoninėje, atvežtas iš savo namų. Įtariama, jog nei šeimos, nei artimųjų neturėjusį vienišių išvakarėse žiauriai sumušė ir paliko be pagalbos gyvybei pavojingos būklės su grupele jaunuolių į jo namus įsiveržęs niekur nedirbantis, nesimokantis, bet su sugyventine mažą vaiką auginantis N. Bogomolskis. Atrodo, jog įsibrovėliams rūpėjo ką tik V. Šunevičiaus gauta pensija, tačiau šį kartą pinigų jie negavo.

Surado kaimynas

Aiškėja, jog tylus ir niekieno užtarimo nesulaukęs pensininkas buvo apiplėštas jau ne vieną kartą, tačiau niekam nesiskųsdavo. Dažniausiai užpuolikai pasiimdavo visą pensiją, todėl jokių kitų pajamų neturintis vyriškis visą mėnesį turėdavo verstis pusbadžiu. Bandydamas apsisaugoti nuo badmiriavimo, Vladas šį kartą dalį gautų pinigų tuoj pat išleido maistui, o kitus – pasidėjo pas žmones, su kuriais dėl to buvo susitaręs jau anksčiau. Užpuolikai, sužinoję, jog grobio šį kartą nebus, savo auką daužė itin negailestingai...

Apie šį išpuolį teisėsaugininkai būtų sužinoję gerokai vėliau, jei ne pas V. Šunevičių apsilankęs netikėtas svečias. Kadaise Bernotuose gyvenęs Lionginas Gulbinas čia tebeturėjo namą, atvykęs pasidomėti savo nuosavybės būkle, visuomet aplankydavo buvusį kaimyną. Radęs V. Šunevičių leisgyvį gulintį lovoje, Lionginas ėmė jį klausinėti, kas gi nutiko. Kad ir labai nenoromis, Vladas pasipasakojo apie savo bėdas, įvardijo skriaudikus. Tuoj pat iškviesta greitoji pagalba sumuštąjį nugabeno į ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu.
Tarp kitų pensininko nurodytų įtariamųjų buvo sulaikytas ir vienas neseniai pilnametystės sulaukęs Alantos žemės ūkio mokyklos moksleivis, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Į policijos akiratį pateko ir keli aršūs vietos nepilnamečiai, tačiau jokie įtarimai jiems, bent jau kol kas, nepareikšti.

2011 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Audronė Filipavičienė Mamyčių diena Bernotuose










Saulėtas gegužės rytas. Gamta bunda, darbas darbą veja. Bernotuose vyksta didelis sujudimas. Kaimynės, Stasė ir Angelė, negali namuose išsėdėti prie keptuvės. Skuba viena pas kitą, pusiaukelėje susitinka, prisėda ant suoliuko, pasakoja viena kitai ką matė pakeliui, ką girdėjo...Joms beplepant Bernotų vaikai į darželį pradeda rinktis, o juk Angelės vyras be spirgučių prie blynų- ne darbininkas. Nutarusios susitikti vėliau, išskuba kiekviena į savo namus.
Darželyje taip pat neramu: auklėtoja ruošiasi velykėlėms, o vaikams norisi padaryti staigmeną savo mamytėms Motinos dienos proga. Juk kiekvieno mamytė verta staigmenos: vienų kepa skanius tortus, kitų priaugina pilną šiltnamį daržovių...
Auklėtoja ramina vaikus, mano kad mamytės džiaugsis pamačiusios viską, ką jie visus metus veikė darželyje. Juk viską sudėjus, gausis nebloga programa. Iš mažylių lūpų liejosi patys gražiausi žodžiai skirti mamytėms, gražiausios dainos ir šokiai, bei nesuvaidintos emocijos.
Kad ir kur dirbtum, bibliotekoje ar kultūros namuose, vienas negalėtum nieko padaryti, jei ne aktyvūs kaimo žmonės, šiuo atveju-vaikai. Daug savo laisvalaikio paaukoję, kad galėtų nudžiuginti ne tik mamytes, bet ir visus susirinkusius. Daug teksto išmokę atmintinai, vakarais puošę sceną, gaminę puokšteles visoms mamoms, dovanėles savosioms. Ačiū vaikai, su jumis tikrai smagu dirbti, pasisemiu energijos ir noro daryti daugiau.
Dirbu bibliotekoje ir kultūros namuose, kai kada sunku atskirti, kuris renginukas kaip kultūros namų darbuotojos, kuris, kaip bibliotekininkės. Manau, kad nėra tai labai svarbu, juk abiem atvėjais-kultūra. Taip sutapo, kad Motinos diena buvo tada, kai visoje Lietuvoje vyko renginiai skirti Nacionalinei bibliotekų savaitei. Be bibliotekos knygų ar teikiamų interneto paslaugų, šiais laikais tiesiog neįsivaizduojama kaip dirbti bet kokį darbą. Jei ne knygose, tai internete viskas slypi, tik sugebėk susirasti ir pasinaudoti.
--
Audronė Filipavičienė

2011 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Č.Girdziušaites-Pribušauskienės kūrybos pristatymas Ignalinos viešojoje bibliotekoje

Ignalinos rajono savivaldybė - Naujienos:Nacionalinės bibliotekų ...
2 gegužės 2011 ... Žinomas fotografas, žurnalistas kraštietis Alfredas Girdziušas pats ėmėsi iniciatyvos ir surengė sesers knygos pristatymą, ...
www.ignalina.lt/lit/Nacionalines_biblioteku.../1 -

Balandžio 30 d. biblioteka kvietė iškart į du pristatymus. Renginyje pasidžiaugta pirmąja Česlavos Girdziušaitės-Pribušauskienės poezijos knygele „Krito žvaigždės į delnus“ bei alytiškės dailininkės Ilonos Kalibatienės pastelės darbų paroda „Nubudimas“ ir mielais jos keramikos kūriniais.

Žinomas fotografas, žurnalistas kraštietis Alfredas Girdziušas pats ėmėsi iniciatyvos ir surengė sesers knygos pristatymą, pakviesdamas giminaičius, draugus, literatus. Jie sveikino autorę bei patys skaitė savo kūrybą.

Garbingiausias svečias buvo aktorius Tomas Vaisieta. Jis sakė, kad Ignalina jam ypatingas kraštas, čia jaunystėje dažnai buvodavęs, nes nuo Mielagėnų buvo kilęs geriausias jo draugas, o vėliau ir kolega Vytautas Sakalauskas. Draugo atminimas paskatino atvykti. Tomas Vaisieta , save vadinantis tikru dzūku, labai apsidžiaugė pamatęs savo kraštietės dailininkės puikius paveikslus ir negailėjo jai pagyrimų. Ignaliniečiams ir knygos bei parodos autorėms garsus aktorius dovanojo ištrauką iš kompozicijos „Pasikalbėjimas su Lietuva“.

Dailininkę Iloną Kalibatienę pristatė jos draugė mokytoja Astra Daugėlienė, kurios iniciatyva ir surengta ši paroda. Ilona Kalibatienė dirba Alytaus jaunimo centro dailės studijoje, ji tapo, užsiima keramika, kuria žaislus ir papuošalus.

Paroda „Nubudimas“ – pražydo nuostabiomis spalvingomis gėlėmis, spinduliuojančiomis nežemišką jausmą. Įdomu tai, kad, pasak dailininkės, kuriant paveikslus spalvos buvo įtrintos pirštais, labai jautriai ir atsargiai, tarsi muzikuojant. „Mano paveikslai gimta iš grožėjimosi gamta, ilsintis po darbų“,- kukliai sakė I.Kalibatienė.