Literatūra ir menas. BIRŽELIO 14-AJAI. Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai

11 birželio 2010 ... BIRŽELIO 14-AJAI. •, GINTARĖ KAPLIUKAITĖ. Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai · 20 → ... GINTARĖ KAPLIUKAITĖ. [skaityti komentarus] ...
www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3288&kas...st... - Google kopija

BIRŽELIO 14-AJAI

Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai

GINTARĖ KAPLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija (bei kitomis organizacijomis) kasmet rengia moksleivių piešinių, rašinių ir dainų konkursą „Lietuvos kovų už laisvę bei netekčių istorija". Pažymėdami 1941-ųjų lemtingąją (nelemtąją) birželio 14-ąją, spausdiname šių metų konkurse 2-ąją vietą laimėjusios Ignalinos r. „Ryto" vid. mokyklos moksleivės rašinį.

Ignalinos rajono Mielagėnų bažnyčios varpinėje iškeltas didžiulis varpas su prasmingu įrašu: „Gyvuosius šaukim, mirusius apverkim", iš tremties negrįžusiems, kovose kritusiems, sudegintų Jociūnų ir Radučio kaimų kankiniams atminti. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo 15-osioms metinėms. Mielagėnų klebonas kun. Marijonas Savickas ir parapijiečiai, kai Vilniaus arkivyskupiją valdė kardinolas A. J. Bačkis, augziliaras vyskupas J. Tunaitis – Jono Pauliaus II 26-aisiais pontifikato ir sugrįžimo pas dangiškąjį Tėvą metais. A. D. 2005".

Kas gi tie Jociūnai, kur jie yra, už ką taip pagerbti? Dabar šio kaimo nebėra –­ kalta ne melioracija. Iki 1945 m. vasario 15 d. Jociūnai buvo įsikūrę Tverečiaus valsčiaus pakraštyje, gerokai nutolę nuo jo centro. Šalia kaimo vingiavo kelias nuo Mielagėnų link Daugėliškio, bet jis buvo sunkiai pravažiuojamas. Kaimas nedidukas, vos 6 trobos. Aplink augantys medžiai saugojo kaimiečius nuo šaltų vėjų. Aplinkiniai valsčiai – Daugėliškio bei Mielagėnų – taip pat buvo nutolę už dešimties kilometrų ir daugiau. Atrodo, gyvenk ramybėje ir džiaukis gyvenimu. Deja, šiam kaimui nei ramybės, nei džiaugsmo nebuvo. Nuošali vieta, apsupta miškų, traukė partizanus, nes jie žinojo, kad šio kaimo žmonės yra patikimi. Naktimis čia buvo jų valdos. Kaimiečiams teko gyventi taip, kad neužmintum ant nuospaudos nei vieniems, nei kitiems.

Likęs gyvas tų dienų vienintelis liudininkas Leonas Šiaudinis prisimena, kaip 1945 m. vasario 15 d. paryčiais į kaimą atėjo didelis partizanų būrys, apie 100 vyrų. Tai buvo „skrajojantis" būrys, vadovaujamas bebaimio, sumanaus vado Jono Kamarausko – Karijoto. Šie vyrai daug rūpesčių kėlė enkavedistams ir stribams. Jie stebėjosi partizanų vadu, kuris nebuvo baigęs jokių karo mokslų. Tai buvo eilinis kaimo vaikinas. Kai atėjo sunki valanda Tėvynei, jis pakraigėje pakabino dalgį, o į rankas paėmė ginklą. Karijoto vadovaujamas būrys sugebėdavo suduoti priešui stiprų smūgį, laiku atsitraukti ir jau už poros valandų žygio ramiai ilsėtis kažkur už 15–20 kilometrų. Ilgą laiką šis būrys buvo nesugaunamas, todėl jį ir vadino „skrajojančiu".

Tą rytmetį partizanai, atėję į Jociūnus, pasiskirstė į trobas po 15–18 žmonių. Šeimininkams pasakė, kad čia ilsėsis visą dieną. Iš daržinės atsinešė šiaudų, pasiklojo ant grindų ir sugulė. Bet neilgai jie ilsėjosi. Gal po pusantros ar dviejų valandų pasigirdo šūviai. Sujudo trobose miegoję vyrai. Pagriebę ginklus, išbėgo lauk. Prasidėjo mūšis. Trobose pasilikę gyventojai, saugodamiesi nuo kulkų, lindo į užpečkius, gulė ant grindų. Mūšis truko apie pusvalandį. Nutilus šūviams, partizanai pradėjo grįžti į trobas. Į vieną trobą atsivedė nelaisvėn paimtus 7 stribus. Tai buvo Tverečiaus valsčiaus stribai: penki lietuviai ir du rusai. Abu rusai buvo skyrių vadai, todėl juos abu ir sušaudė. Vienas stribas, J. Černiauskas, paspruko iš mūšio, įlindo į klojimą ir tūnojo šiauduose. Mūšio metu buvo nukauti 9 stribai. Į Jociūnus jie užklydo neatsitiktinai. Apie apsistojusius partizanus jiems pranešė Šiulgų kaimo gyventojas –­ vietinis rusas.

Po mūšio gal valandą buvo ramu. Vėliau partizanų žvalgai pastebėjo, kad nuo Daugėliškio artinasi ginkluotų žmonių grupė. Išgirdę šūvius Jociūnuose, į pagalbą stribams skubėjo Daugėliškio NKVD ir stribai, 60-ties žmonių grupė. Stribams priartėjus prie kaimo, partizanai į juos atidengė pragarišką ugnį. Vėl įsiliepsnojo mūšis. Šį kartą kautynės truko apie valandą. Neišlaikė enkavedistai: patyrę didelius nuostolius, palikę žuvusius ir sužeistus, atsitraukė. Partizanai suprato, kad čia jiems neteks ilsėtis. Susirinkę į būrį, tvarkingai išsirikiavę, patraukė į Šiulgų mišką, o iš ten per Erzvėto ežero ledą nužygiavo į Antanų mišką.

Kuomet iš Jociūnų išėjo partizanai, greitai kaimą vėl užėmė kareiviai ir stribai. Tada išdrįso ir stribas J. Černiauskas išlįsti iš daržinės. Jociūniškiai, išgąsdinti įvykių, su baime laukė, kas bus toliau.

Petras Dervinis ir Dionizas Šimkūnas atėjo pas kaimyną Mykolą Šiaudinį – kartu juk vis drąsiau. Kaime buvo įtartinai ramu. Bet tai truko neilgai.

Savo „narsą" pradėjo rodyti ir po šiaudais tupėjęs stribas J. Černiauskas. Atėjęs į Alfonso Bielinio trobą, pamatė septynetą vaikučių. Matyt, nenorėdamas matyti, koks bus pirkioj vaizdas, išsivedė jų tėvą į kamarą ir nušovė. Dar kūną apdėjo linais, padegė. Kareiviai kuitėsi spintose, po to ėmė padeginėti šiaudinius čiužinius. Šeimyną išvarė į kiemą. Išsinešti nieko neleido.

Leonui Šiaudiniui tada buvo 11 metų. Jis gerai prisimena, kaip kareiviai išvarė iš trobos visą jų šeimyną ir buvusius pas juos kaimynus, o tada padegė ir trobą. Visi stovėjo kieme ir su siaubu žiūrėjo, kaip dega jų ir kitų kaimynų sodybos. Pribėgo prie jų stribas J. Černiauskas, smogė Petrui Derviniui ginklu į veidą, o jam nukritus, šovė į krūtinę. Dionizas Šimkūnas irgi suklupo nuo stribo kulkos. Vienuolikmetis Leonas glaudėsi prie tėvo, maldavo stribą šio neliesti. Bet budelis buvo nepermaldaujamas – jis trenkė tėvui į veidą, po to šovė į krūtinę. Sukniubo Mykolas Šiaudinis laikydamas sūnaus ranką savojoj.

Stribas – Jociūnų budelis – siautėjo toliau. Praną Bielinį nušovė prie jo namo slenksčio. Šiuose namuose, dar prie vokiečių, apsigyveno pabėgėlė iš Rusijos –­ rusė su trimis savo vaikais. Juozą Bielinį stribai išsivežė į Tverečių. Kelyje jie persigalvojo ir netoli Tverečiaus nušovė.

Taip 1945 m. vasario 15 d. Jociūnų kaime žuvo 6 vyrai: Mykolas Šiaudinis, Petras Dervinis, Alfonsas Bielinis, Juozapas Bielinis, Pranciškus Bielinis ir Dionizas Šimkūnas. Jų žmonos tapo našlėmis, o vaikai – našlaičiais. Seni tėvai ir motinos neteko sūnų. Sudegė šešios sodybos, jose buvęs turtas. Užpuolikai neleido nieko išsinešti. Likę gyvi jociūniškiai neteko pastogės, drabužių, maisto.

Netoli sudegusio kaimo liko nesudegusios trys dūminės pirtys. Jose ir prisiglaudė kai kurie padegėliai. Vienoje pirtelėje apsigyveno vienuolikmetis Leonas su mama ir sesute. Kad visi jie išgyventų, reikėjo kabintis ant kaklo elgetos maišelį. Bet ir maišelio savo nebuvo. Vietoj to, kad eitų į mokyklą, Jociūnų vaikai, ištiesę rankeles, ėjo iš trobos į trobą, iš kaimo į kaimą. Per daug anksti užgeso jų vaikystė, nutilo juokas. Per daug anksti jie tapo suaugusiais.

Dar ilgai stribai nedavė jiems ramybės. Atėję mušdavo juos, vadindavo banditais. Prasidėjus žmonių varymui į kolūkius, stribai išsivedė iš namų jau penkiolikmetį Leoną, nusivarė į Tverečių ir uždarė areštinėje. Motinai pasakė, kad, kol ji neparašys pareiškimo stoti į kolūkį, sūnaus neišleis. Motina, bijodama prarasti sūnų, padėjo tris kryžiukus ant pareiškimo, nes pasirašyti ji nemokėjo.

Taip susispaudę ankštoje dūminėje pirtelėje jie išgyveno 11 metų. Per tą laiką Leonas suaugo, suvyriškėjo – reikėjo rūpintis mama ir seserimi, skurdžia buitimi ir ūkiu, bet trūko tėviško patarimo ir jėgos. Atsiradus galimybei, šalia pirtelės pasistatė žymiai didesnę ir erdvesnę trobą.

Dabar Jociūnuose tebestovi vienintelis namas. Jo šeimininkas – tų baisių dienų liudininkas Leonas Šiaudinis. Nors vienam gyventi liūdna ir sunku, vis garsiau į gyvenimo duris beldžiasi senatvė, bet Leonas nesitraukia iš tėviškės. Dukra Stasė mėgino tėvą „prisijaukinti" Vilniuje, bet veltui. Leonas, pernakvojęs vieną naktį pas dukrą, sugrįžo į Jociūnus. Čia žemė aplieta jo tėvo krauju, čia vaikystės takeliai, čia praėjusi jaunystė be juoko, dainų. Čia yra brangiausia žemėje vieta, kurią palikti neturi jėgų.

Dabar žuvusiųjų atminimą saugo šeši betoniniai kryžiai ir tarp jų aukštas, dailus ąžuolinis kryžius. O Mielagėnuose skamba varpas...