Tarmių metai paminėti Mielagėnuose - Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Tarmių metai paminėti Mielagėnuose - Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Gintarė Kapliukaitė. Kap pečius Bijomkų išratujo (Gyva istorija) / paskalbta "Mūsų Ignalina" laikraštyje. Kultūra 2013 lapkričio 29, penktadienis

Gintarė Kapliukaitė (pirma iš dešinės) su savo mamyte Ramune ir sesute Migle 2013 m. rugpjūčio 8 d.
Mielagėnuose per miestelio 245 metų minėjimo šventę. Fotonuotrauka Alfredo Girdziuš0

Kap pečius Bijomkų išratujo (Gyva istorija)

Gintarė KAPLIUKAITĖ

Gal dabar ir neįprasta rašyti tarmiškai. Tarmės... Šiais – 2013 – metais dažnai apie tai girdžiu. Ir pati domiuosi, kalbu tverečėnų bei mielagėniškių tarmėmis. Man nesvetimas tarmiškas bendravimas. Kartą senelis papasakojo apie išgelbėtą žydo gyvybę mūsų kaime, Ryžiškėje (Ignalinos r.). Neabejodama užrašiau originalų pasakojimą. Žinoma, tarmiškai, būtent taip, kaip nuo vaikystės girdėjau ir girdžiu senelį kalbantį.

Gali Ryžiškės lauko stovi pirkia. Dzyka. Niekas nemindo jos slinkscio, nevarsto durų. Ilgais rudenio vakarais nešviecia lunguos žibureliai. Netoli pirkios auga senas gluosnis. Pavasarį atskridus gegutė atsitupia tan gluosnin, pakukuoja, pakukuoja, bet regi, kad jau visiem suskaicyta metai, skrenda toliau.

Kadais itoj pirkioj buvo linksma. Uršulia su savo vyru Jonu užaugino net aštuonetų vaikų. Lig vainos visi jau buvo apsplunksnavį. Trys dukterys ištekėjo, dzvi išvažiavo Vilniun ažsidirbc. Vienas sūnus net Argentinoj atsisakė. Untaras sūnus tep pac išejo žmonysun. Uršulia, pakavojus vyrų, liko su jaunesniuoju Zigmantu. Ė tas jaunesnysiai, galima sakyc, jau senbernis buvo. Kap tep možna buvo gyvinc. Ale va prasdėjo neramumai, pradėjo mainycies valdzios. Buvo poliakai, atajo savetai. Nauji parėdkai. Jaunesnė Uršulios duktė Galena, to, kurio aždarbiavo Vilniuj, sumislijo aplunkyc momutį. Nuspirko žiupsnelį cukraus, surišė skarelėn, traukinin i Ignalinon. Iš Ignalinos pėscia namo. Ne pirmas kartas.

Uršulia duktės nesulaukė. Prapuolė kap undenin. Nei lakšto, nei kokios žinios. Moma meldzias, prašo dzievų, kad atsilieptų, ale...

Gali Kukutelių ulyčios stovi pirkia. Dzyka. Niekas nemindo jos slinkscio, nevarsto durų. Ilgais rudenio vakarais nešviecia lunguos žibureliai. Netoli pirkios auga senas klevas. Pavasarį atskridus gegutė atsitupia tan klevan, pakukuoja, pakukuoja, bet regi, kad jau visiem suskaicyta metai, skrenda toliau.

Kadai itoj pirkioj gyvino du broliai žydai. Bijomka i Šmuiliukas. Abu buvo apsiženijį. Turėjo jau i žydziukus. Pirkia nedzidelė, ale daikto gana buvo. Visiem buvo gerai. Ale tos permainos visakų sugadzino. Savetus išstūmė niemčiai. Aškart išvedė savo parėdkų. Pradėjo gaudzyc i šaudzyc žydus. Atajo ailia i Kukutelių žydam. Vienų dzienų abi šeimynas su vaikais kur tai išvarė. Pirkia liko dzyka.

Ė Uršulia vis meldzias. A gulas, a kelias, vis lūposu malda, ė duktės kap nėr, tep nėr. Kad nors kokia žinelė – nieko.

Vienų vakarų moma su sūnum pavalgį sugulė. Per dzienų nusvargsta, raikia acilsėc. Moma vis meldzias. Girdzi, kas tai durysun stuksi. Sukluso. Tep, stuksi. „Galena! “, – abiem šavo galvon mislis. Šoko prie durų. Sūnus greitesnis – pirmas pribėgo.

– Kas? – paklausė Zigmas.

– Kaimyn, atadarai, valgyc noriu.

Nie, itai buvo ne Galenos balsas. Šeimininkas gerai pažino balsų. Až durų stovėjo vienas kukutelinis žydas. Prie niemčiam mačyc jiem buvo dzidelis nuskalcimas. Až tai galėjo sunaikinc visų šeimynų. Zigmantas pro itų nemislijo. Anas žinojo, kad až durų stovi kaimynas. Atadarė. Nedrųsiai ažejo kaimynas in kaimynų. Nesirišė i uturka. Ragėjos, kad svecias bijo. Gaspadinė suruošė valgyc. Pavalgė, apšilo, pasdarė drųsesnis. Pradėjo pasakoc savo bėdas. Kai juos išvarė iš Kukutelių, vyrus atskyrė nuo šeimynų. Kur padėjo žmonas su vaikais nežino. Juos, abu su broliu, aždarė kažkokian pastati. Nakcį jiem pasisekė pabėgc. Pabėgc tai pabėgo, ale kur dėcies pabėgus? Kad anies i gimė, i ažaugo Lietuvoj, dabar jiem jau nėr cia daikto. Apmislijo broliai savo sunkių dalių i patraukė prie savo namų. Ciagi visi kaimynai pažįstami, žinai, kurio raikia bijoc, in kurį gali glauscies nebijodamas. Tep i pasbeldė anas Uršulios durysun. Liko tų nakcį naktuic, liko i untarų nakcį, i trecių, i tep toliau. Išeidavo kažin kur in kitus pagyvinc i vė grįždavo. Tep visų vainų.

Žmogus ne adata šieno kupetoj, nepakuopsi. Nuvejo uturkos, kų per Zigmų kuopinėjas žydai. Atsirado i Judošius, pranešė valdziai. Vienų rytų, kai Bijomka buvo per juos, ušvydo, kų nuo kelio atvažiuoja niemčiai. Kas daryc, kur padėc žydas? Bėgsi kairėn – dzykas laukas, bėgsi ciesėn – dzykas laukas, bėgsi ežero pusėn – vė kap in delno regis. Nors tu žemėn linc. Lįstum žmogus, ale žemė kieta. Gerai, kų Uršuliai Dzievas razumų apišvietė. Ana atadarė pečių, Bijomka inlindo vidun, ė ana, paėmus ubašlaitį, aždarė jį pečiuj. Nu, ė kad niemčiai nesumislyt lįsc pečiun, pastatė in pripečko dzykų kaciliukų, nespėjo pripilc undenio, ė po juo ažkūrė ugnelį. Tep i buvo. Nedabojo pečiun. Apieškojo visus kumpus, ė pečiun i nedurstelėjo. Tep bėda praėjo.

Ė Uršulia vis meldzias, vis laukia dukrelės. Dukrelė, kai išvažiavo tadu iš Vilniaus su sauju cukraus, momų aplunkė cik po sapcynių metų. Cukraus neatavežė. Ana važiuodama nežnojo, kų mūs kraštas priskirtas Belarusijai. Jai einunc per sienų, jų ažturėjo savecki pasienieciai. Apkalcino jų, kų ana yra špijonka. Ažu šitų kaltį sapcynis metus jų vežiojo iš turmos turmon. Gerai, kų grįžo gyva. Pamačijo Uršulios maldos i žydui Bijomkai, i dukteriai Galenai.

Vėliau, icie žydai, kap i daugelis tais čėsais, išvyko tėvynėn. Tep sakė. Ė išpraud, maš net pacių Amerikų pasiekė. Kas ti žino...

Su diplomu stovi Gintarė Kapliukaitė.
 Nuotrauka iš "Mūsų Ignalina" laikraščio archyvų

Apie autorę

    Šis rašinys respublikiniame rašinių konkurse pelnė 1-ąją vietą. Darbus, temomis „Istoriniai ženklai“ ir „Gyva istorija“, teikė 8–12 klasių šalies mokiniai. Jų darbus vertino istorikai ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lietuvos istorijos studentų asociacijos. Konkurso baigiamasis renginys ir nugalėtojų apdovanojimas vyko lapkričio 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus Tolerancijos centre.

    Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokinė Gintarė Kapliukaitė (mok. Nijolė Berdikšlienė) užėmė I vietą 10–12 klasių grupėje ir apdovanota diplomu už darbo originalumą, meninę raišką, rastų istorinių faktų vaizdinių pateikimą Integruoto ugdymo konkurse „Skaudi Lietuvos istorijos dalis“, skirtame Vilniaus geto metams, tema „Gyvoji istorija“.