„Oi kaip noriu grįžt į jaunystės kiemą – į įstabų glėbį Tėviškės žalios“
R. Čepulis
Visa viltis, palaima ir ramybė iš Jėzaus kryžiaus trykšta mums visiems,
O kryžiau, kryžiau! Tu mana stiprybė! Ir niekas tavo turtų neišsems!
Liturginis Maldynas 1996. p.555
BERNOTAI 2010
Pro amžių miglą
Bernotų kaimas yra Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje, Mielagėnų parapijoje. Tiksliai nežinoma šio gražaus lietuviško sodžiaus pradžia ir pavadinimo kilmė. Manoma, kad Bernotai yra jau nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų. Kol dar nebuvo Mielagėnų parapijos (jos pradžia 1779), Bernotai priklausė Tverečiaus parapijai. Čia jie paminėti 1716 m. parapijos apraše. Archyvų duomenimis Bernotai priklausė Mielagėnų dvarui (Kublickams). Kaimo pavadinimas pagal (Lietuvos vietovardžių žodyną) kildinamas iš pavardės Bernotas, tačiau pasak senų žmonių pasakojimų nuo žodžio bernai, kuriuos į šias vietoves buvo atvežę dvarininkai.
Nuo neatmenamų laikų čia gyveno katalikai. Keletas sodybų yra pasistatę savo kryžius. Ilgą laiką buvo puoselėjama mintis, pasistatyti bendrą-kaimo kryžių, kuris kryžkelėje sutiktų sugrįžtantį ir laimintų išvykstantį. Pagaliau ši idėja tapo realybe. Kaimo kryžius simbolizuoja bernotiškių tikėjimą, viltį ir išganymą.
Bernotai šiandien
Bernotai, kaip ir visas Vilniaus kraštas, išgyveno ir pakilimų laikotarpius, ir baudžiavos sunkumus bei karus, okupacijų baisumus. 1795 – 1915m mūsų kraštą engė carinė Rusija. Per Pirmąjį pasaulinį karą kaimas buvo atsidūręs pafrontėje. Nuo 1920 iki 1939 metų, kraštas buvo okupuotas Lenkijos. Antrasis Pasaulinis karas tiesiog nusiautė Bernotus.
Gyventojų buitis buvo skurdi. Žemės turėjo po 3 – 4 ha. Iš rėžinio kaimo buvo keliamasi į vienkiemius. Vykstant 1970 – 1972 metų melioracijai, vienkiemiai vėl buvo sukelti į kaimą.
1919m. Bernotuose veikė Ryto mokykla, kurią vėliau lenkų valdžia uždarė ir, 1926m įsteigė čia lenkišką mokyklą. Tėvų pastangomis 1927-1928m vėl buvo atgaivinta Ryto mokykla, čia dirbo mokytojai: Karolina Karklytė, Bronius Garbauskas, Jonas Varnas, Emilija Švogžlytė, Leokadija Krickaitė. Giliausią pėdsaką šiame krašte įmynė mokytojas, lietuvybės puoselėtojas Jonas Varnas. Čia jis dirbo 1923-1924 ir 1927-1929m.m. Čia 1927m. jis įkūrė Šv. Kazimiero draugiją, kurioje dalyvavo beveik visas kaimo jaunimas. Draugijos pirmininku buvo išrinktas Jonas Petrulėnas. 1936 metais lenkų valdžia uždarė šios draugijos veiklą. Už lietuviško žodžio puoselėjimą ir visuomeninę veiklą mokytojas ne kartą buvo baustas. Deja, Jonas Varnas anksti mirė (1900 – 1930m.) Jo palaikai ilsisi Mielagėnų kapinėse. Australijoje gyvenanti mokytojo dukra, ponia Janina Malijauskienė, 1991 metais įsteigė Jono Varno fondą. Kasmet savo Tėvo premijomis pagerbia penkis Rytų Lietuvos mokyklose dirbančius lituanistus.
1929m. kaime įsisteigė „Ūkio“ draugija, kurią vienijo 76 nariai. Draugijos pirmininkas buvo Jurgis Alesionka. Ratelis užsisakydavo mineralinių trąšų, įvairių sėklų. Skelbiami konkursai morkoms, burokams auginti, gėlių darželiams puoselėti. Šiai veiklai vadovavo Juozas Petrulėnas, Pranas Ulozas, Karolis Prašmuntas, Jonas Černiauskas. 1932 m. ūkininkų rateliui vadovavo Vladas Alesionka.
Kaip ir visą Lietuvą, taip ir mūsų kaimą, palietė ir tremtis. Į Sibirą ištremtos buvo dvi šeimos: Prano Ulozo ir Mykolo Kairio. Abidvi šeimos sėkmingai sugrįžo į gimtinę. Po daugelio metų, atsirado galimybė, atsivežti ir Sibire mirusių šeimos narių palaikus.
1949 m. Bernotuose susikūrė „Gegužės pirmosios“ kolūkis. 1951 m. šis kolūkis susijungė su aplinkiniais ir atsirado „Černiachovskio“ kolūkis, kuriam vadovavo Ona Navickienė vėliau Juozas Rokas. Nuo 1957 metų kolūkio pirmininku buvo Stasys Kestenis, o nuo 1986 Vidmantas Ivanauskas.
Nuo 1992 iki 1996 m. ūkiui vadovavo Jonas Blažys, o kolūkis, kaip juridinis vienetas jau buvo iširęs ir susikūrusi „Bernotų“ bendrovė. Bendrovėms nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Jonas Blažys vadovaudamas šiai bendrovei, neprarado žmonių pasitikėjimo, todėl šiuo metu jis yra išrinktas Bernotų kaimo bendruomenės seniūnaičiu.
Iš Bernotų išaugo ekonomistų, dvasininkų, gydytojų, inžinierių, mokytojų, vadybininkų...visų nesuminėsi.
1950 metais Bernotuose įkurti kultūros namai. Juose dažnai keitėsi darbuotojai, bet renginių bei lankytojų juose gausa rodė, kad ne vien duona bernotiškiai sotūs. Mielai dalyvavo saviveiklos kolektyvuose, šoko dainavo... Daugiausia savo gyvenimo metų Bernotų kultūrai atidavė Bronius Cibulskas.
Bronius Cibulskas ir saviveiklininkų kolektyvas Kultūros namai iki rekonstrukcijos
Kultūra čia gyva ir dabar. Puoselėjamos senos tradicijos, minimos kalendorinės šventės, vyksta jaunimo diskotekos.
1959 metais iš Miečionių kaimo perkelta biblioteka. Ilgametė darbuotoja, Alma Filipavičienė, įskiepijo skaitytojams meilę knygai. Bibliotekoje organizuojami knygų aptarimai, susitikimai su rašytojais, parodos, bei jų pristatymai. Paskutiniais metais biblioteka tapo ypatingai moderni. Vartotojų patogumui yra daugiafunkcinis kopijavimo apratas, trys kompiuteriai su prieiga prie interneto skirti vartotojams, ketvirtas kompiuteris – bibliotekininkei.
Šiuo metu žmonės dirba po 3-7 ha. žemės. Stambesnieji ūkininkai nuo 80 iki 150 ha. Kol žemę dirbs ją mylinčios rankos, čia niekada nežels piktžolės.
1830 metais Bernotuose buvo 16 sodybų: 80 moterų ir 80 vyrų,
1840 metais – 193 gyventojai
1929 metais – 257 gyventojai
1959 metais – 166 gyventojai
1970 metais – 162 gyventojai
1979 metais – 155 gyventojai
2010 metais – 126 gyventojai
