Seimo narys Emanuelis Zingeris ir jo brolis rašytojas Markas
Zingeris, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, rengia spaudai
atsiminimų knygą apie savo tėvą žinomą pedagogą, buvusį Kauno m. VIII
vidurinės mokyklos direktorių Mykolą Zingerį. „Lietuvos Aidas“ spausdina
ištrauką iš knygos.
Archyviniai dokumentai byloja
Kauno m. VIII vidurinės (pamaininės) mokyklos
Direktoriaus Zingerio Mykolo, Jokūbo s.,
Personalinė autobiografija atsiminimai
Aš, Zingeris Mykolas, Jokūbo, gim. 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. Alytaus
mieste, vokiečių kalbos mokytojo šeimoje. Ryšium su tuo, kad mano tėvas
nuo jaunystės buvo kovingas ateistas, aš augau nuolatiniame konflikte su
vietine žydų religine bendruomene. Mano jaunų dienų patirtį aš aprašiau
straipsnyje „Kaip aš nustojau tikėjęs“ – „Kauno tiesa“, 23.XI.1958 m.
Vėliau, besimokydamas Kauno gimnazijoje (Šolom Aleichemo v.), aš
pažangių moksleivių įtakoje įstojau į Kauno laisvamanių draugiją, kurios
būstinė tuomet buvo Žemaičių g-vė 3. Kaip atsimenu, draugijos narių
tarpe radau bendraminčius ir draugus, kurie padėjo man apsispręsti,
surasti artimą mano jaunatviškai dvasiai ideologiją. Čia susipažinau su
Malinausku Povilu, Petru Cvirka, Montvila, Šmuilovu ir kitais draugais,
turinčiais tvirtą, gyvenimo buržuazinėje santvarkoje iškaltą
pasaulėžiūrą. Čia, draugijos būstinėje, užvirdavo gyvos diskusijos
visokiais aktualiais klausimais. Vulgarus ateizmas pavirsdavo į tvirtą
materialistinę pasaulėžiūrą, revoliucinė teorija kvieste kvietė prie
veiklos. 1937 metais artimiausias mano draugas tapo Povilas Malinauskas
(organizavo vieną iš pirmųjų partizanų būrių Kauno m., žuvo 1942 m.
Kaune, prie Kampo gatvės). Jis dažnai rasdavo prieglobstį mano bute, kur
slėpdavosi nuo žvalgybos. Jo nurodymais aš dažnai vykdydavau įvairias
smulkias revoliucines užduotis. Pavyzdžiui, kai lenkai buvo internuoti
Birštone, aš nuvažiavau į Birštoną su tikslu nupirkti nuo lenkų
karininkų nuslėptus ginklus ir šaudmenis.
Didelę įtaką man turėjo visapusiškai paruoštas marksistas Jacovskis E.
(Dirba Aukščiausioje LTSR taryboje, prezidiume), kurio namuose aš
susipažinau su populiariu anais laikais J. Stalino veikalu „Leninizmo
pagrindai“. 1935 m. draugas Šmuilovas mane atsivedė pirmą kartą į
revoliucinio jaunimo išvykas. (Šmuilovas žuvo IX forte). Niekuomet
neišblės mano atmintyje mūsų vadovės drg. Šmerkovičienės (dirba Centr.
bibliotekoje) paveikslas. Čia, tose išvykose, mes grūdinomės būsimai
žūtbūtinei kovai, skaitydami apie Gavrošą ar Paryžiaus Komuną. Apie
Karolį Požėlą ir Mickevičių Kapsuką, čia mes dainavom ugningas
revoliucines dainas, čia mes skaitėm J. Paleckio knygą „TSRS mano
akimis“.
Kai kada pas mus atsilankydavo prityrę kovotojai už darbo žmonių teises
ir atpasakodavo mums apie revoliucinį darbo žmonių judėjimą visame
plačiame pasaulyje.
Visi mes, dalyvavę išvykose, aktyviai rinkom lėšas MOPRui ir vykdėme revoliucinę agitaciją jaunimo tarpe.
Kaip atsimenu, vieną iš pirmųjų man pavyko įtraukti į komjaunimą S.Kancediką (pulkininkas, kariniame komisariate Vilniuje).
Man padėdavo platinti atsišaukimus mano pusbroliai Zingeris Mendelis (Vilniuje) ir Zingeris Nojus (Vilniuje).
Tuo tarpu mano tėvas, išnuomavęs mebliuotus kambarius pas namų
savininką Rumšiskį, įrengė III kl. viešbutį, kurį pavadino „Komercija“.
Tai buvo Laisvės al. 49. Čionai viešbučio palėpėje aš, drg. Bederis
(dirba LTSR Centriniam Archyve), Buršteinaitės (nežinau likimo)
spausdinome šapirografu atsišaukimus. Koks buvo mūsų džiaugsmas, kai
pavyko pagaminti Giedrio ir Greifenbergerio nuotraukų fotokopijas. Čia
revoliucinių švenčių metu mes leisdavom karvelius su raudonais kaspinais
iš viešbučio lango, kuris išeidavo į miesto sodą. Šapirografą mes gavom
iš partijos parajonio komiteto nario (kaip paskui sužinojom) drg.
Volfsono, vardo nebeatsimenu, žinau tik, kad kovojo 16 Lietuviškosios
Divizijos 156 pp. gretose ir žuvo fronte. Kaip teko sužinoti iš vietinės
gyventojos (Tamaros Bartusevičiūtės, Laisvės 89), ardant namo Laisvės
49 stogą buvo rastas šapirografas, kur jį dėjo, neatsimenu. Tuo metu
viešbučio palėpėje vykdavo ir mūsų kuopelės susirinkimai.
Dažnai kuopelės nariai susirinkdavo dabartinėje Požėlos gat. ar
Vilniaus gat., kiemą galėčiau reikalui esant atpažinti. Čia mes mokėmės
ir konspiracijos taisyklių, čia numatydavom kovinius uždavinius
komjaunuoliams. Kaip atsimenu, mums, jaunuoliams, paliko neišdildomą
įspūdį savo logišku mąstymu ir revoliuciniu nuoseklumu seni kovotojai už
darbo žmonių teises: Zimanas G. („Tiesos“ redaktorius), Bordonaitė
(teko lankytis namuose, Vilijampolėje). Jie dažnai sulaikydavo mūsų
jaunatviško temperamento pasireiškimus ir pamokydavo, „kas galima ir kas
dar per anksti daryti“. Jie kritikavo endekiškas ir anarchistines
tendencijas, kurios pasireikšdavo dar neprityrusio jaunimo tarpe. Jie
rodydavo tikrą revoliucinį kelią. Kaip atsimenu, gavę atsišaukimus,
komjaunimo CK, „Tiesą“, „Šluotą“ ir kt. spaudą, mes išnuomodavom valtelę
prie perkėlos (Nemuno g-vėje) ir plaukdavom prie Medžio apdirbimo
fabriko ir malūnų, Aleksote, kur tamsos prieblandoje išplatindavom
atsišaukimus; literatūrą, kiek atsimenu, gaudavom irgi iš drg. Volfsono
ar atsinešdavo vyresnioji Buršteinaitė Zelda, kuri ėjo sekretorės
pareigas.
Mums dažnai skaitydavo „tarptautinę padėtį“ žmogus, kurį mes vadindavom
„studentu“. Jis buvo labai užkonspiruotas, ir man atrodo, kad jis
atvyko iš Tarybų Sąjungos. Atsimenu, kad jis turėjo trumpai nukirptus
plaukus ir buvo tuomet 26 metų amžiaus (maždaug). Taip iki šiol jo
pavardės nesužinojau. Revoliucinis jaunimas dažnai rinkdavosi pas
Jacovskius. Ši šeima buvo žinoma savo revoliucinėm tradicijom. Čia
susitikdavo tuomet dar jauni drg. drg. Atamukas (dirba Vilniuj),
Zelianskis (Vilniuje), Vaserdamas (Vilniuje), Goldas (Vilniuje), Zeisas
(Vilniuje). Čia, pas Jacovskius, mes rasdavom reikalingą mums
revoliucinę literatūrą, čia rasdavom tą dvasinį peną, kuris taip mums
buvo reikalingas anais tamsios buržuazinės reakcijos laikais. Čia aš
rasdavau visus atsakymus, kurie kildavo man rišant revoliucinę teoriją
su gyvenimo praktika. 1938 metais mus su Povilu Malinausku rišo stipri
draugystė; kartą mes surengėme pasikalbėjimą priemiesčio traukinyje,
kuris, rodos, vyko į Jonavą. Pasikalbėjimas buvo apie buržuazinį
nacionalizmą ir tikrąją tautų draugystę.
Povilui pavyko gyvais pavyzdžiais įrodyti, kaip tautininkai skaldo
darbininkų judėjimą, prisidengiant nacionalistinėmis frazeologijomis.
Tuo laiku į vagoną prasistūmė du policininkai ir mėgino mus sulaikyti.
Tik dėka Jonavos „stalių“ mums pavyko pabėgti, nušokant nuo pilnam
greityje riedančio traukinio, policininkai nepajėgė prasiskverbti pro
gyvąją žmonių užtvarą. Dažniausiai Malinauskas P., aš ir jo žmona
Emilija dalyvavom darbo žmonių demonstracijose. Atsimenu dvi stambesnes,
kurios įvyko susiremiant su policija: tai demonstracija prie Tarybinės
ambasados ir darbo žmonių demonstracija prie Profsąjungos Rūmų.
Ypatingai liko atmintyje išardytos grindys ir plytų krūva prieš policiją
prie Profsąjungos Rūmų, kur ir aš buvau pavaišintas „bananu“.
Lietuvos Komunistų partija per dvidešimt metų sunkiomis pogrindžio
sąlygomis vadovavo liaudies išsivaduojamai kovai. Ji stiprino ryšius su
liaudimi, stiprino darbininkų ir valstiečių sąjungą ir ruošė darbo
žmonių mases sprendžiamiems mūšiams. Darbo žmonių padėtis Lietuvoje,
ypač ekonominės krizės metais, 1930–1933, buvo sunki. 1935 m. kilo
didelis valstiečių streikas. Dar labiau buržuazinę Smetonos vyriausybę
sukrėtė 1936 m. visuotinis politinis streikas. Gyventojų nepasitenkinimą
didino antinacionalinė vyriausybės politika, ypač po 1938 m. Lenkijos
imperialistų ultimatumo.
Tas nepasitenkinimas pasiekė kritišką ribą, kai, metams praėjus,
fašistai atidavė Hitleriui Klaipėdą. Liaudis suprato, kad Smetonos
valdžia išdavė nacionalinius Lietuvos interesus.
1939 m. kovo mėnesį, netekus Klaipėdos krašto ir prasidėjus karui
Europoje, Lietuvoje atsirado nauji ekonominiai sunkumai.
Nepasitenkinimas apėmė plačias liaudies mases. Išaugo komunistų
vadovaujamo Liaudies fronto revoliucinė agitacija.
Vasario mėnesį 2000 Kauno bedarbių surengė protesto demonstraciją prieš
darbo užmokesčio viešuosiuose darbuose sumažinimą. Padėtį sunkino labai
netikra Lietuvos tarptautinė padėtis. Vokietija okupavo Daniją,
Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą. Jos divizijos įsiveržė į
Prancūziją, sumušė anglų kariuomenę Europos žemyne ir jos likučius per
Diunkerką išvijo iš Kontinento į Angliją. Lietuvai grėsė hitlerinė
okupacija.
Tokiu lemtingu momentu tarybinė liaudis ištiesė Lietuvos darbo žmonėms
pagalbos ranką. Tarybų Sąjunga, kurios karinės bazės jau buvo Lietuvoje
(pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį), užtikrindama su Lietuva
pasirašytąją savitarpio pagalbos sutartį, davė savo ginkluotosioms
pajėgoms nurodymą ir Tarybinė armija įžengė į Lietuvą anksčiau negu
Smetonos kviečiami hitlerininkai spėjo įsiveržti (Smetona per savo
žvalgybos viršininką Povilaitį, nuvykusį į Berlyną 1940 m. vasario
mėnesį, prašė Hitlerį paimti Lietuvą į savo protektoratą).
Kaip tik atsakingą Lietuvai laikotarpį, kai mūsų mažos Tėvynės likimas
buvo, kaip sakoma, pastatytas ant kortos, aš kartu su kitais kauniškiais
gavau iš komendantūros mobilizacinius šaukimus; kokios nuotaikos vyravo
mobilizuotų tarpe, kai liaudies gelmėse kilo pasipriešinimo judėjimas
prieš fašizmą, apie revoliucinį pakilimą Kauno aviacijos mobilizuotų
kareivių tarpe aš noriu papasakoti, remiantis mano paties atsiminimais.
1939 metais Lietuvos darbo žmonės buvo sukrėsti sandėrio su fašistine
Vokietija, kuriuo Smetona atidavė Klaipėdos kraštą Hitleriui. Smetoninės
politikos „populiarumas“ aiškiai pasireiškė tuomet, kai vietinė
buržuazija, pabūgusi Tarybinės Armijos priartėjimo prie taip vadinamos
„nepriklausomos“ Lietuvos sienų, maldaute maldavo Smetoną paskelbti
mobilizaciją. Tais laikais Tarybinė Armija prijungė prie gimtinės
teisėtai Rusijos federacijai priklausančias Vakarų Baltarusijos žemes.
Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija.
Aš ir tūkstančiai kitų Kauno piliečių buvom apvilkti žaliomis
uniformomis, tačiau nors mes ir buvom apvilkti žaliai – mūsų širdys degė
neapykanta fašizmui, tiems, kurių darbeliai Lietuvoje ir Reiche mums
buvo gerai žinomi iš komunistinės literatūros, kuri tuo laiku buvo
plačiai skleidžiama gyventojų tarpe.
Kaune, Fredoje, II aerodromo kuopoje, į kurią patekau po mobilizacijos,
susitikau su savo draugu Povilu Malinausku, spaustuvės darbininku, kurį
pažinojau kaipo aršų kovotoją prieš fašizmą. Tais laikais Malinauskas
dar nebuvo Komunistų Partijos narys – jis priklausė socialistams
revoliucionieriams, bet, kaip aš paskui sužinojau, jis palaikė glaudžius
ryšius su komunistais ir platindavo komunistinę literatūrą. Malinauską
gerai pažinojau, nes jis, besislapstydamas nuo fašistinės žvalgybos,
rasdavo prieglobstį mano bute. Revoliucinių švenčių metu mes leisdavome
iš mano buto lango karvelius su raudonais kaspinais.
Toje pačioje aerodromo kuopoje mes sutikome kitus kauniškius
pažįstamus: Dobrovolskį P., Prošinską M., Banką A., Apolianskį J. ir
kt., su kuriais, apsvarstę padėtį, nutarėme susiorganizuoti į kareivių
kuopeles kovai prieš fašizmą. P. Malinauskas, gavęs leidimą išeiti į
miestą, atsinešė proklamacijų. Kaip šiandien atsimenu šiuos žodžius,
kurie amžiams įstrigo į mūsų atmintį:
„Draugai kareiviai,
Neleiskit suvedžiojami savo fašistinių karininkų! Jūs mobilizuoti prieš
Tarybų Sąjungą! Smetona nori Jus panaudoti kaipo patrankų mėsą prieš
pirmąją pasaulyje socializmo šalį – Tarybų Sąjungą.
Visas jėgas kovai prieš Lietuvos fašistinę valdžią ir pakilusį virš Lietuvos pavojų – hitlerinės okupacijos pavojų.”
Taip Komunistų partija, CK perspėjo mus apie gresiantį pavojų.
Mes pradėjome veikti: organizuoti kareivių kuopeles kovai prieš
fašizmą. Prie mūsų prisidėjo drg. drg. Kosiakas P., Vetlovas S.,
Smirnovas D., Cijūnėlis P. (visi jie gyvi ir gyvena Tarybų Lietuvoje, ir
daug kitų draugų). Kauno Fredos aviacijos padalinyje buvo sudarytos
kareivių kuopelės. Tarp mobilizuotų kareivių buvo daug ir prijaučiančių,
kurie žinojo apie mūsų veiklą ir padėdavo reikalui esant. Man įstrigo
atmintin mobilizuotas studentas varpininkas–liaudininkas Vaitkevičius L.
/dirba Kauno radijo gamykloje/ ir kt.
Mes pajutome, kad plačiųjų kareivių masių tarpe mūsų veikla turi
pritarimą. Malinauskas mus perspėdavo, kad veikti reikia atsargiai. Mums
prijaučiantieji draugai, kurie dirbo štabe, mus perspėjo, kad kuopelių
kovai prieš fašizmą veikla pastebėta ir kad karinės žvalgybos (aviacijos
pad.) kapitonas Drunga J. seka visus įtariamuosius.
Nors Lietuvos Komunistų Partija buvo pogrindyje, bet jos įtaka ir
veikla buvo tiesioginė kareivių pasipriešinimo judėjimo įkvėpėja ir
vadovas. Kaip aš paskui sužinojau, Malinauskas P. visus nurodymus ir
pogrindinę literatūrą gaudavo per partijos parajonės komiteto atstovą
drg. Volfsoną J. (žuvo fronte, kovojo 16-tos Lietuviškosios Divizijos
156 p.p. eilėse). Jį mes, kareiviai, dažnai matydavome su dviračiu prie
kareivinių, kur jis ilgai kalbėdavosi su Povilu ir kitais mums
nepažįstamais draugais.
Nors kuopos vadas kapitonas Naujokas J. aviacijos generolo Gustaičio
nurodymu pats, kai mūsų nebūdavo kareivinėse, kratė mūsų čiužinius ir
asmeninius daiktus, bet „aukų“ tuo tarpu dėl mūsų neatsargumo
nepasitaikė. Susirinkimai vykdavo apleistame forte už Botanikos sodo,
griovyje, anapus kareivinių arba restorane, esančiame kryžkelėje į
Maistą, Fredą, Garliavą.
Restorano II aukšto šeimininkas mums išskirdavo kambarį. Pastatę kelias
bonkas ant stalo, paruošę užkandį ir kortas, mes, pavojui esant,
nekaltai „puotavome“. Nuo kareivinių iki kryžkelės buvo netoli, ir
budintieji draugai, reikalui esant, mus perspėdavo, jeigu kuopoje būdavo
naujienų... Čia, šiame restorane, ir buvo paruoštas veikimo planas.
Mes nutarėme apsiginkluoti ir pasipriešinti ginklu fašistams. Hitlerio
kariaunos pirmasis žingsnis per Lietuvos sieną būtų ir pirmasis žingsnis
prie ginklų užgrobimo ir ginkluoto mūsų aviacijos padalinio išstojimo.
Taip pačios liaudies gelmėse gimė pirmieji pasipriešinimo planai.
Valdžia, patyrusi apie mobilizuotų karių nuotaikas, nepatikėdavo mums
kovinių šovinių. Mes žinojome, kad sandėliuose buvo gauta nauja karinė
technika, kaip tais laikais moderniškas čekoslovakų kulkosvaidis „Brno“
ir kt. Tuos ginklus mums leisdavo tik valyti. Vienam iš mūsų draugų buvo
pavesta nuodugniai susipažinti su tais ginklais, kad reikalui esant
galima būtų pamokyti kitus.
Mes taip pat numatėme areštuoti sekančius karininkus: kapitoną Drungą
J., kapitoną Naujokaitį St., bataliono vadą kapitoną Puodžiūną K.,
leitenantą Matulį P., seržantą Jankauską J. ir kt. reakcionierius.
Sekmadieniais, gavę leidimus išeiti į miestą, mes rinkdavomės pas
Malinauską bute, esančiame Siūlų gatvėje, Šančiuose. Malinausko žmona
stovėjo sargyboje, o mes skaitydavome nelegalią spaudą ir kalbėdavomės
politiniais klausimais. Tarp mūsų būdavo įvairių kairių krypčių atstovai
– nuo socialistų revoliucionierių iki komunistų. Komunistai nuosekliai
aiškino savo pozicijas, įtikindami mus, kad Smetona su Lietuvos
buržuazija kiekvienu momentu gali leisti Hitleriui okupuoti Lietuvą,
kitaip sakant, pulti kruvinajam Hitleriui į glėbį.
Mes nutarėme, kad tokiu atveju mums lieka tik vienas kelias – ginklu
priešintis fašistams ir susijungti su Raudonąja Armija. Kaip prisimenu,
Malinauskas P. mums aiškino, kas yra teisingas karas ir imperialistinis
grobuoniškasis, kalbėjo apie karų esmę. Daug diskutavome apie anšliusą
ir bendrai apie tarptautinę padėtį. Paskui, atėję į kareivius, mes
skleisdavome politines žinias kareivių tarpe.
Tais laikais kareivių masė karštai diskutavo ir mes jautėme, kad
reikalui esant dauguma eis su mumis. Vieną kartą mums posėdžiaujant
griovyje už kareivinių, atbėgo Smirnovas, kuris tuo laiku buvo
tarnyboje, ir pranešė, kad gautas įsakymas rinktis Aviacijos kino
salėje.
Vadovybė, pajutusi kareivių nuotaikas, nutarė su mumis geruoju
pasikalbėti. Mes su drg. Malinausku P. nutarėme, kad pribrendo laikas
iškelti viešai klausimą, kuris domino visus ir lietė, ir nutarėme tuo
susirinkimu pasinaudoti.
Susirinkime išstojo bataliono vadas kapitonas Puodžiūnas K. Šis garsiai
rėkė apie tėvynės meilę, apie pareigą, apie kareivio garbę, apie
bolševikus ir žydus, kurie drumsčia nuotaiką ir ardo drausmę. Paminėjo
apie atsišaukimus ir pagrasino „kirviu“ – tai buvo liūdnai pagarsėjęs
kareivių tarpe VI forto pabaisa, viršila...
Po tos kalbos pasikėlė Povilas Malinauskas. Ramiu balsu jis garsiai klausia:
– Gal pasakysite, Tamsta vade, kodėl tada, kai lenkai skelbė
ultimatumą, nebuvo mobilizacijos, kodėl ir prieš ką mus dabar
mobilizavo? Ar ne prieš Tarybų Sąjungą?
Koks buvo mūsų nustebimas, kai kapitonas nutilo ir pagalvojęs staiga iššovė:
– Paklausk barzdilos (Smetonos) – geriau žino!
Kareiviai pradėjo šaukti, pasigirdo balsai – „Šalin fašizmą!“ Mes
supratome, kad ir ne visi karininkai žino tos mobilizacijos prasmę.
Greitai po to susirinkimo mane ir Smirnovą pasodino į VI-tą fortą pas
„Kirvį“. Maitino kas antra diena. Taip, atsimenu, ištisomis dienomis
tekdavo sukti didelį ratą, kuris buvo vienoje iš forto kamerų. Rato
girgždėjimas ištisomis dienomis nepaprastai veikė nervų sistemą, o
naktimis kankino nemiga, nes ausyse skambėjo gaudesys.
Tai buvo viena iš „švelnių“ priemonių, išgalvotų „išradingo Kirvio“,
dvasiniam kalinimui „nuraminti“. Po kiek laiko mus sugrąžino į kuopą.
Rimto apkaltinimo prieš mus sufabrikuoti dėl kaltinimo medžiagos stokos taip ir nepavyko.
Kai atvykome į kuopą, sužinojome, kad eilė draugų buvo demobilizuota.
Tarp jų ir Povilas Malinauskas. Mane, Cijūnėlį P., Apolianskį J., Banką
A. ir kitus išsiuntė prie Ariogalos miestelio, kur užmezgėme ryšius su
komunistais. Gavome atsišaukimus.
Taip prabėgo kelios savaitės. Mes laukėme naujienų iš Kauno. Tuo tarpu
čionai mes sudarėme tikslų pasipriešinimo planą: numatėme, vokiečiams
peržengus sieną, užgrobti ginklus, suimti karininkus.
Už tikslų plano įvykdymą buvo atsakingi aš ir Cijūnėlis P. Atsirado
nauji draugai prijaučiantieji. Ypatingai man įstrigo į atmintį drg.
Regelis, kuris aktyviai žodžiu ir veiksmu pasireiškė.
Vieną dieną staiga visus mus išrikiavo, pasodino į mašinas ir be
šautuvų išvežė Kauno link. Prie 9-to forto Apolianskis J. pasiūlė
užtraukti revoliucinę dainą, ir kiek mus puskarininkis besistengė
nuraminti, mes per Vilijampolę traukėme su daina lūpose.
Mes buvome nuginkluoti, demobilizuoti ir paleisti į namus. Išsiskirstydami mes tarėmės palaikyti ir toliau ryšius.
Tikrai daugelį iš mūsų tolimesnė įvykių eiga suvedė.
16 Lietuvos Divizijos eilėse susitiko Dobrovolskis, Zingeris, Kosiamas
ir kt. Smirnovas pateko į kitą dalinį ir kovojo su ginklu prieš
fašistus. Bankas A. pabėgo iš Geto ir Tarybinės Armijos eilėse žygiavo
iki Kaliningrado.
Vetlovas V. irgi nuo pirmos iki paskutinės karo dienos Tarybinės Armijos eilėse mušė hitlerininkus.
Minint Tarybų Sąjungos 50-metį, likę gyvi draugai susitikę prisimena
praeities įvykius. Minimi garbingi žuvusių draugų Povilo Malinausko ir
Volfsono J., ir kt. vardai.
ZINGERIS MYKOLAS
Kaunas,
1967 m. kovo 7 d.
Atsiliepimas
Aš, Libermanas Borisas, TSKP narys nuo 1951 metų gruodžio mėn., part.
bil. Nr. 10311689, pažįstu Michailą Zingerį, s. Jokūbo, nuo 1933 metų.
Būdamas kairių pažiūrų, dažnai užeidavau pas Zingerį į namus (Laisvės
al. 49), kur jo pastangų dėka praėjau revoliucinę mokyklą; jis man
aiškino marksizmo-leninizmo teoriją ir kaip ją panaudoti praktinei
veiklai, kovoje už darbo žmonių reikalą. Drg. M.Zingeris pirma man
duodavo mažus revoliucinius įpareigojimus, o paskui imdavo su savimi
platinti komunistinę literatūrą. 1936 m., prieš Kaniausko laidotuves,
drg. Zingeris paėmė mane su savimi rotušės aikštėj iškabinti raudonąją
vėliavą. Vėliau kabinom kartu vėliavėles su specialiu įtaisu, kad
įsikabintų ir kabėtų ant elektros vėlų. Kartu su Michailu, kurio
slapyvardis buvo „Zinkus“, man teko dalyvauti Kaniausko laidotuvėse
-demonstracijoje, kur aš buvau smarkiai policijos sumuštas ir tik dėka
drg. Zingerio buvau išgelbėtas nuo kalėjimo. Nors ir pats sumuštas, jis
ištempė mane iš „mūšio lauko“ ir nugabeno pas save į butą, kuris buvo
netoliese. Čia jisai mane slaugė dvi savaites, kol išgijau.
Atsimenu, kino teatre „Glorija“ buvo rodomas provokacinis, prieš Tarybų
valdžią nukreiptas filmas „Svetimoje teritorijoje“. Drg. Zingeris ir
Ch. Kacas ryžosi įrodyti, kad Kauno darbo žmonės protestuoja prieš
buržuazinės propagandos išpuolius. Patys pasigaminę užtaisus su ašarinėm
dujom, jie nuėjo į kiną seanso metu, aštrus kvapas pradėjo erzinti
žmonių nosis ir akis, toliau iškęsti buvo neįmanoma. Pasigirdo žmonių
riksmas ir seansas turėjo būti nutrauktas. Aš tuo metu sėdėjau prie durų
ir besiveržiančių žmonių srovė kaip kamštį išmetė mane lauk. Greitai
atvyko policija, bet M. Zingeris ir Ch. Kacas spėjo pabėgti per tvorą į
miesto sodą.
Prieš pat karą drg. Zingeris aktyviai organizavo karo aviacijos
kareivių kuopeles kovai prieš vokiškąjį fašizmą. Kartu su P. Malinausku,
P. Dobrovolskiu, M. Pašinskiu, A. Banku, S. Smirnovu, rajoninio
partijos komiteto nariu J. Volfsonu išvystė plačią revoliucinę veiklą
Kauno aviacijos karių tarpe, Aukštoje Fredoje. Už revoliucines dainas
sėdėjo VI-me forte. Karo metu aš drg. Zingerį sutikau jau karininko
uniforma Tarybinės Armijos eilėse. Jis paliko gimtinę su ginklu rankose
ir grįžo su ginklu rankose į gimtąją Lietuvą. Ir čia jam teko dalyvauti
įvairiuose operacijose prieš buržuazinius nacionalistus Marijampolės
(Kapsuko) apskrityje. Kai buržuaziniai nacionalistai buvo sutriuškinti,
drg. M. Zingeris grįžo prie taikaus darbo ir jau daugiau kaip 17-ka metų
dirba švietimo sistemoje.
Taip lakoniškai, keliais žodžiais aš apžvelgiau žmogaus gyvenimą, tuo tarpu jis praėjo neramiai...
Pilnas, gražus ir prasmingas buvo tas gyvenimas – gyvenimas, kurio tikslas – matyti savo šalyje komunizmo idėjų įsikūnijimą.
Borisas Libermanas
Atgal