1656 m. pirmą kartą minimo Mielagėnų dvaro savininkas buvo bajoras Fabijonas Roličius-Kochanskis. 1736 m. dokumentai rodo, kad Paliesiaus, Mielagėnų ir Krikonių dvarų savininkai buvo Livonijos taurininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickai
2009 m. birželio 3 d., trečiadienis
Paruošė Audronė Filipavičienė. Užrašė Angelija Taluntienė, pasakojo Pranas Ulozas
„Aš gerai prisimenu, kaip susikūrė Bernotuose pirmoji mokykla. Ją įrengė Gudelevičiaus namuose. Tai buvo 1921 . Namas buvo dviem galais, tai viename gyveno Gudelevičiaus šeima, o kitą užleido mokyklai. Vaikai, o jų buvo 40, buvo suskirstyti į 4 skyrius. Tai buvo įvairaus amžiaus vaikai, kurie norėjo išmokti rašto. Po kurio laiko mokykla persikėlė į Prano Petrulėno namus.
Pirmieji mokytojai buvo Apolonija Garlytė ir Garbauskas (vardo nepamenu). Mokykloje labai buvo didelis dėmesys skiriamas drausmei palaikyti. Jei vaikas nusikalsta mokykloje, tai jam duoda sunkų pagalį į rankas ir, iškėlęs aukštyn turi kampe klūpėti.
Švietimo centras buvo Švenčionyse. Mokytojas neturėjo buto kur gyventi, tai gyveno toj pačioj klasėj, kur ir mokė. Čia buvo pečius, o užpečky buvo jo lova ir mažas staliukas. Nuo klasės buvo uždengta paklode. Buitis mokytojo buvo varginga, tačiau mylintys žmonės atnešdavo jam kiaušinių, lašinių. Moterys numegzdavo pirštines, puskojines. 1923m. atsisveikinome su mokytoja A. Garlyte. Liko vienas mokytojas Garbauskas.“
Pasakojo: Pranas Ulozas
Užrašė: Angelija Taluntienė
Paruošė Audronė Filipavičienė. Užrašė Angelija Taluntienė, pasakojo Juzė Radišonkienė
Gražių giesmių mokėjo mūsų žmonės. Niekur jų neužrašydavo, bet vienas išgalvos padainuoja, kitas pagauna, trečias vėl išgirsta ir taip iš lūpų į lūpas. Dainuodavo pjaudami rugius, šienaudami pievas ar kūlimo metu taip pat ir vakarėliuose. Dainos apie darbą, bernelį ar mergelę.
Giesmė
Šalia kelio,
Prie vieškelėlio
Noksta melsvi lineliai.
A tinai rovė
Jauna mergela
Tuos gelsvuosius linelius
Štai ir atjoja
Jaunas bernelis
Ant bėra žirgelia
Padėk dievas
Jaunai mergelai
Linelius rauti.
Dėkui, berneli,
Už tų žodelį
Man jaunai mergelai.
Aš vargdienėla,
Aš siratėla,
Neturiu kam užtarti.
Svodbinė giesmė
Susėdo, susėdo
Svotai už stalo
Padėjo, padėjo
Barzdas ant stalo.
Alutį gėrė
Snarglys varvėjo,
Per aslą ėjo,
Vyžos šliuksėjo.
Ar mes nežinom,
Kur jūs gyvenat,
Ar mes nežinom,
Ką jūs turit.
Išvirėt mėsą,
Iškleginot,
Nugraužėt kaulus,
Nučiulpinėjot.
Nugraužėt kaulus,
Nučiulpinėjot.
Nešėt, vilkot
Savo mergom.
Vakarais mamos verpdamos, ar plunksnas plėšdamos vaikams sekdavo pasakas. Tos pasakos dažniausiai būdavo pačių išgalvotos. Kai visas išsekdavo, tai buvo mėgstama pasakos be galo: „ Gyveno senas vilkas. Ne kaip senas, o kaip žabalas. Ale vis tiek jam reikėjo prasimaitinti. Tai anas kartą ėjo vienan kaiman parsinešt ėriuko. Užklydo vienan kaiman, priėjo vienų pirkių. Ana buvo aptverta. Eidamas užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios. Gyveno senas vilkas ir t.t.“
Kelis kartus tą patį iš eilės vaikams pasekdavo, o jiems greit šita pasaka nusibosdavo, todėl papykę kiek eidavo greičiau gulti.
Pasakojo: Juzė Radišonkienė
Užrašė: Angelija Taluntienė
Paruošė Audronė Filipavičienė. Užrašė Angelija Taluntienė. Pasakojo Pranas Petrulėnas
Iš Bernotų kaimo istorijos
Ponas Kublickas gyveno Krikonių dvare. Žemė, kur dabar yra Bernotų kaimas, taip pat buvo pono nuosavybė. Ponas sumanė įkurti naują kaimą savo valdose. Iš kažkur atvežė našlę su dviem sūnumis ir dukteria. Jai pastatė namą, davė žemės kaip pirmai gyventojai daugiausia – 3 valakus. Ponas pasirūpino, kad ir kitos šeimos atsikraustytų gyventi į jo kuriamą naują kaimą. Iš Borisavo atvažiavo Radišonkų šeimyna, kita iš Maskvos – Petrulėnų. Kaimo įsikūrimo dienomis jame buvo daugiausia jaunų vyrų – bernų, todėl gyvenvietė buvo pavadinta Bernotais. Vėliau atsikrausčiusiems gyventojams Kublickas davė po valaką žemės, kurį jie turėjo dirbti, o dalį pajamų gautų iš šios žemės, atiduoti ponui.
Gaila, bet rašytiniuose šaltiniuose neaptikta duomenų apie kaimo įkūrimo metus.
Prisiminimais pasidalino: Pranas Petrulėnas
Užrašė: Angelija Taluntienė