Sliūkinau namo liūdnas ir šiek tiek pasimetęs. Pagaliau aš ją išgrūdau iš namų. Širdyje dar liko gailesčio trupinėlis, nes metų metais, švelniai tariant, tryniau ją, mėgavausi jos šiluma, puikavausi, bet viską nulėmė ta akimirka, kai pamačiau kitą. Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties...
-Ko toks suniuręs? – staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.
-Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Vos susitvarkiau...
-Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei kaip nepakeičiamą? Atsilikęs nuo gyvenimo permainų - dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, tau patiko jos apvalumai, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, patinka kitoks stilius - kietos, mažesnės, be jokių nereikalingų išraitymų. Kad ir kiti nesunkiai suprastų tavo skonį pamatę ją. O tu asitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, kad aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę atsitempė kaimynėlis. Pažvelk į save. Ir lieknas ir tvarkingas. Aš su saviškiais kitaip. Patinka man – tegul būna. Ne – iškart lauk. Daug, kiek prisimeni, pakeičiau jų. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.
-O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, tvarkingas, gražus...
-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos laikėsi pastaruoju metu, svyravo. Stipriau prisilieti ranka, tai jis ir nukrypsta, o dėl švarumo... Beje, dėl kojų jis man ir patiko – stambokos, bet, pamaniau, įvertinus mano būdą viską krauti ant jų, išlaikys visą mano gyvenimėlį. Atsimeni mano gimtadienį kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą užčiuopiau. Na tą, kuris kojas sujungia, nežinau kaip ir vadinasi lietuviškai normaliai. Sugriebiau kiek tik leido jėgos dviem rankom, šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį, o į galvą nesutelpa mitis, kiek jis tądien galėjo išlaikyti. Tie visi buteliai tušti ir užkandos kalnai, tos dovanos man, ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų jūsų buvau ant jo užsiropsčiusi...
-Taip, tada tu demonstravai ministriptizą. Linksma buvo. Stovim ratu aplink jį. Tu ant jo... Atsimeni kaip mes tau plojome? O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti. Ten jūs dar ūžėte, o aš stoviu pusiau nusirengęs ir... dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidai pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir toliau galvoju ką man daryti. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir... Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Atrodo ir mažai skanavau visko...
-Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą, gal gražesnę nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Imk šiuolaikišką, kietesnę, kaip sakoma – modern. Pamatysi, užgulęs ją patirsi tokią palaimą. Patikėk, pati esu tai patyrusi – kiek tu ją spausi, tiek ji tau atgal duos gėrio ir malonumo. Savotiškas kūno ir sielos masažas. Pagalvok ir apie sveikatą pagaliau, juk ne šešiolikmetis esi
-Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent apie tokią aš ir svajojau, mačiau ją vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti...
Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme į mūsų kiemą, kur buvo pastatytos šiukšliadėžės ir mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis – aš su savo sutrinta sofa-lova, o kaimynė su išklebusiu stalu.
fotografija Pijaus Girdziušo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą