2009 m. birželio 3 d., trečiadienis

Paruošė Audronė Filipavičienė. Užrašė Angelija Taluntienė, pasakojo Juzė Radišonkienė

Tautosaka

Gražių giesmių mokėjo mūsų žmonės. Niekur jų neužrašydavo, bet vienas išgalvos padainuoja, kitas pagauna, trečias vėl išgirsta ir taip iš lūpų į lūpas. Dainuodavo pjaudami rugius, šienaudami pievas ar kūlimo metu taip pat ir vakarėliuose. Dainos apie darbą, bernelį ar mergelę.


Giesmė

Šalia kelio,
Prie vieškelėlio
Noksta melsvi lineliai.

A tinai rovė
Jauna mergela
Tuos gelsvuosius linelius

Štai ir atjoja
Jaunas bernelis
Ant bėra žirgelia

Padėk dievas
Jaunai mergelai
Linelius rauti.

Dėkui, berneli,
Už tų žodelį
Man jaunai mergelai.

Aš vargdienėla,
Aš siratėla,
Neturiu kam užtarti.




Svodbinė giesmė

Susėdo, susėdo
Svotai už stalo
Padėjo, padėjo
Barzdas ant stalo.

Alutį gėrė
Snarglys varvėjo,
Per aslą ėjo,
Vyžos šliuksėjo.

Ar mes nežinom,
Kur jūs gyvenat,
Ar mes nežinom,
Ką jūs turit.

Išvirėt mėsą,
Iškleginot,
Nugraužėt kaulus,
Nučiulpinėjot.

Nugraužėt kaulus,
Nučiulpinėjot.
Nešėt, vilkot
Savo mergom.

Vakarais mamos verpdamos, ar plunksnas plėšdamos vaikams sekdavo pasakas. Tos pasakos dažniausiai būdavo pačių išgalvotos. Kai visas išsekdavo, tai buvo mėgstama pasakos be galo: „ Gyveno senas vilkas. Ne kaip senas, o kaip žabalas. Ale vis tiek jam reikėjo prasimaitinti. Tai anas kartą ėjo vienan kaiman parsinešt ėriuko. Užklydo vienan kaiman, priėjo vienų pirkių. Ana buvo aptverta. Eidamas užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios. Gyveno senas vilkas ir t.t.“
Kelis kartus tą patį iš eilės vaikams pasekdavo, o jiems greit šita pasaka nusibosdavo, todėl papykę kiek eidavo greičiau gulti.


Pasakojo: Juzė Radišonkienė
Užrašė: Angelija Taluntienė

Komentarų nėra: