Saulėtas šeštadienio rytas. Nuotaika neįprastai puiki, nes žinau, kad laukia smagi popietė – keliausiu pas patį paprasčiausią žmogų. Važiuodama nuo sielos nusiplėšau per ilgą laiką prilipusių kaukių likučius, nes žinau, jog šiandien nereiks kvailai šypsotis ir stengtis „teisingai“ išgirsti, o po to dar „teisingai“ užrašyti didžių Dėdžių ir Tetų pasiaiškinimus, žinant, jog jie meistriškai išsisukinėja, arba nežinoti, kur dėti akis žiūrint į tų pačių didžių žmonių skriaudžiamą paprastą žmogų... Šiandien aš laisva kaip vėjas, kaip paukštis, kaip vilkė, ar net... kaip žmogus.
Smilginiškėje išlipus iš automobilio akimirkai sustingstu. Stiprus rudeninių klevo lapų kvapas sukausto visą kūną. Tai
ženklas? Dar nė pati nesuvokiu. Tik atsitokėjus pastebiu šalia lapus grėbstančią Bronytę, Teatro namų kaimynę. Pasilabinusi, skubu į vidų, kur manęs šiltuose namuose, nukabinėtuose maišeliais su įvairiomis žolelėmis, šalia spragsinčio židinio laukia Laimutė GUDAITĖ.
Auksinių klevų šokis
Mielagėnų kraštas – vienas šviesiausių mūsų rajone, nes čia jau daugelį metų gyvena nepaprasta pilnatvės jėga, pritraukianti išskirtinius, kūrybingus, talentingus, nuoširdžius ir davimo džiaugsmu spinduliuojančius žmones. Nesvarbu, ar Mielagėnų šventėje, ar bažnyčioje, ar laukuose, ar tiesiog parduotuvėje juos sutiktum – jie visada tokie pat šilti, paprasti, atviri ir trykštantys kūrybinėmis idėjomis. Tokia yra ir Laima, Vilniaus Teatro mokyklos AŠ ESU bei Smilginiškės Teatro namų vadovė.
„Kai prieš kelias savaites čia atvažiavom su vaikais savaitgaliui, buvo dar gražiau, nes visas kiemas maždaug 20 cm sluoksniu buvo užklotas ryškiai geltonais klevo lapais. Pirmoji jaunimo reakcija buvo niūri, nes jie iškart primetė, kiek darbo jų laukia. Bet aš neleidau jiems pasinerti į niūrią nuotaiką. Iškart palenkiau kita kryptim, pasiūliau pirma pašėlioti tuose lapuose. Jie puolė, slapstėsi lapų krūvose, mėtėsi jais. Tai buvo nepaprastos mizanscenos. Štai kur yra esmė. Šito Vilniuje, tarp betoninių sienų, aš jų išmokyti negaliu. O šitie Teatro namai ir yra sukurti tam, kad aš paaiškinčiau vaikams aktorinį meistriškumą ir padėčiau suvokti, kaip surasti idėjas“, – pradeda rudeniu kvepiantį pokalbį Laima.
Gamtos paslapčių universitetas
Ji įsitikinusi, jog Gamta yra visagalė ir bandydamas pažinti jos paslaptis, kaskart vis labiau priartėji prie jos. Visai neseniai režisierė paskelbė, jog Tetaro namai – Gamtos paslapčių universitetas. Kiekviename žingsnyje šių namų gyventojai stengiasi įsiklausyti į gamtą. Tad visai neatsitiktinai šį rudenį kone visi kampai pridžiauti įvairiausių žolelių, stiebelių ir lapelių. „Knygose galima daug sužinoti. Bet tikrąją tiesą gali atrasti bendraudamas su žinovu. Jis šimtąkart daugiau paslapčių žino, nei parašyta knygose. Tarkim, visi žinome, jog kadagys ir šalavijas – geriausia namų valymo priemonė, bet kaip jais teisingai naudotis žino vienetai. Ketinam į Teatro namus pasikviesti profesionalų, pamokysiančių pasigaminti smilkalų. Kiekvienas žmogus pagal savo būseną geba pajusti, ko jam trūksta, nes kvapai – vienas iš pojūčių, kuriais mes koduojame informaciją“, – įsitikinusi vietinių ragana vadinama režisierė.
Šventas Ąžuolynas
„...O kadaise šventą ąžuolyną buvo nuodėmė kirviu paliest...“, – iškart išplaukia mintyse Salomėjos Nėries eilutės išgirdus Laimos pasakojimą apie Smilginiškės Ažuolyną. Nusipirkusi 4 ha žemės šalia Teatro namų, Laima jau praeitą pavasarį su Teatro namų gyventojais pradėjo sodinti šventąjį Ažuolyną. „Pajutau, kad aš turiu tai padaryti. Už žemę sumokėjau 16 tūkst. litų, pasiskolintų iš banko. Žinau tvirtai, jog jei aš teisingai elgiuosi, Dievas pasirūpins, kad viskas vyktų sklandžiai. Esu įsitikinus, jog gyvenime reikia vadovautis senolių išmintimi, o ne pinigais. Tada ir pinigų visada atsiras tiek, kiek jų reikia. Iš pradžių pasidomėjau pasaulio šventų vietų istorija ir supratu, jog ne dievai, o žmonės, žmonių masė ir jų vieningas darbas daro stebuklus. Paimkim senuosius mūsų piliakalnius – juk juos supylė ne dievai, o žmonės per ilgus metus. Būtent todėl šios vietos ir yra šventos. Mokslininkai jau įrodė, jog net ir garsusis Stounhendžas – vienas pačių svarbiausių priešistorinių statinių Europoje, pietinėje
Anglijoje, siekiantis neolito ir bronzos amžių, pastatytas žmonių. Labai ilgai visiems ramybės nedavė Stounhendžo statybos būdas – nežinia, kaip čia buvo atgabenti ir į 30 m aukštį pakelti daugiau nei 50 tonų sveriantys luitai. Bet mokslas įminė ir šią mįslę.
Mūsų Ažuolynas taip pat bus šventas, nes jį sodina į talkas važiuojantys žmonės. Pirmieji 74 ąžuoliukai buvo pasodinti praeitą pavasarį. Mes juos išgelbėjome nuo pražūties. Kaimyno Leono žemėje auga didžiulis ąžuolas, o po juo sudygusius ąžuoliukus būtų suaręs ūkininkas, bet mes juos visus pasodinome ąžuolyno žemėje. Turiu schemą, kurioje pažymėta, kur kieno ąžuolas auga. Čia yra ir mano, ir mano dukros, ir visų kitų mokinių, ir Paškos, ir Mindaugo Milinavičiaus ir klebonų Marijono bei Antano ąžuolai. Tą patį pavasarį klebonas Marijonas ąžuolyną pašventino.
Šį rudenį aš natūraliai subrendau minčiai dėl Ąžuolyno centro. Jis yra prie akmens. Šiemet aplink akmenį ratu dviem eilėmis pasodinome dar 24 ąžuoliukus, pačių sudaugintus iš gilių“, – pasakoja Teatro namų vadovė.
Alkanų sielų užuovėja
Vis svarstėme, kas taip vilioja Mielagėnų vaikinukus į Smilginiškes. Iš pirmo žvilgsnio pasakytum, jog „kaltos“ tik merginos, kurias Laima kaskart atsiveža iš Vilniaus. „Netiesa. Sutinku, kad merginos yra masalas. Bet tai tik pati pradžia. Merginų yra visur. O kai liepi kelias dienas iš eilės fiziškai dirbti, tai vien pažiūrėjimu į merginas žmogaus neišlaikysi. Esmė yra ta, jog jie vieni kitiems padeda. Mergaitės stato spektaklius, o berniukai joms padeda realizuoti idėjas. Jie juodai dirba, bet užtat paskui visi užsikaifuoja nuo improvizacinių tūsų. Ir vaikinus čia traukia ne todėl, kad yra panų, o todėl, kad jie nesąmoningai jaučia dvasinį alkį. Sykį man tie vaikinukai pasakė, jog aš esu pati bjauriausia mokytoja, bet jie vis tiek čia važiuoja. Aš bjauri, bet aš juos mokau linksmintis kitaip. Žmogui reikia kažko pastovesnio, nei pavalgymas ir išgėrimas“, – svarsto Laima.
Gyvas paminklas krašto partizanams
Prie pat Teatro namų rezidencijos auga nežinia kiek šimtmečių skaičiuojantis uosis. Deja, šis uosis jau džiūsta ir jam reikalinga ypatinga priežiūra. Yra net du liudininkai teigiantys, jog šio uosio paunksmėje rinkdavęsi partizanai pailsėti ir net esančioje uosio drevėje slėpdavę raštelius su slapta informacija. Mania ir Leonas sako, jog čia šimtas partizanų aplink uosį sugulę ilsėdavos. „Buvau pasikvietusi ekologą iš savivaldybės, mat pati konservuoti šį medį neturiu lėšų, tad pamaniau, jog šiuo gyvu paminklu susidomės rajono valdžia, bet man buvo leista suprasti, jog jį reikėtų nupjauti, kad nekeltų pavojaus pastatams. Liūdna kažkaip. Mes tūkstančius pinigų lengva ranka išleidžiam visokių paminklų ir kryžių statybai partizanų garbei, o gyvo paminklo, menančio tikrą krašto istoriją, prie kurio buvo prisilietęs ne vienas krašto partizanas, nereikia... Aš šio medžio nenaikinsiu. Žinau, jog jis nepridarys man rūpesčių, nes mano ketinimai jo atžvilgiu patys geriausi“, – šypsosi atsisveikindama Laima.
Lina RAGINYTĖ, Mūsų Ignalina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą