2009 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Iš tremtinių prisiminimų Paruošė Audronė Filipavičienė

Prisimena Ana Kairienė

1951 m. spalio 2d. naktį stribai apsupo ir ryte išvežė Urbanavičių 6 asmenų šeimą. Man ėjo tik septinti metai. Tą rytą iš Vaiškūnų kaimo (Švenčionių rajone) buvo išvežtos 7 šeimos, o 1949 m. buvo išvežtos 4 šeimos. Spalio 3d. gyvuliniai vagonai išriedėjo iš Švenčionėlių. Mus vežė tris savaites iki Krasnojarsko, po to išlaipino ir nuvedė į didelį laivą, kuriuo plaukėme tris paras Janisiejaus upe iki Novasiolovo uosto. Ūkio pirmininkas pasiėmė mus į savo kolūkį, Krivašeinos kaimą, ant Janisiejaus upės kranto. Tai kaimas, kurį sudarė apie 100 namų. Daugelio jų stogai buvo dengti velėnomis. Vietiniai gyventojai mus priėmė nuolankiai. Taip prasidėjo mums neįprastai šalta žiema. Mama turėjo išvažiuoti į taigą už 200 kilometrų kirsti miško, nes tėvas susirgo, o vyresniojo brolio nenorėjo leisti. Mes likome su tėvu be maisto, malkų, savos trobelės.
Mūsų šeima į Lietuvą sugrįžo1958 m. šiek tiek pagausėjusi, nes ten mums gimė sesuo. Mus, kaip daugiavaikę šeimą, išleido šiek tiek anksčiau. Dabar mūsų kaimo, kuriame gyvenome tremtyje, nėra. Ten pastatyta elektrinė „Bratskaja“. Užliejo elektrinės vanduo ir kaimus, ir kapus bei mūsų vargus.
Sugrįžus į Lietuvą teko nelengva dalia. Nebuvo namų, o ir tėvai praradę sveikatą tremtyje. Tėvas mirė eidamas 55- uosius metus. Mama liko viena dirbti, auginti ir mokyti 5 vaikus.
1998 metais buvo tremtinių susitikimas, kuriame daugiausia dalyvavo tremtinių vaikai, nes jų tėvai jau išėję į anapilį.
Vaiškūnų kaime 1989 metais pastatytas tremtinių kryžius.

Pasakojo: Ana Kairienė Bernotų kaimas Ignalinos rajonas
Užrašė: Audronė Filipavičienė

Komentarų nėra: