Karo metais t. y. vokiečių laikais, dirbau Mielagėnų krautuvėje pardavėju. Tekdavo su daugeliu žmonių susitikti. Tuo metu Švenčionys – Mielagėnai kelio meistru dirbo Saukas (vardo neprisimenu). Jis pas mane gana dažnai užsukdavo, tai jau buvome gerai pažįstami. 1944 metų birželio mėnesį užėjo rusai. Visi, kuriems pagal metus priklausė eiti į kariuomenę, buvo šaukiami. Šis, anksčiau minėtas kelio meistras, pasiūlė dirbti kelių skyriuje. Važiavau į Švenčionių kelių skyriaus kontorą, kur draugo rekomendacijų dėka, gavau darbo pažymėjimą, bet negalėjau būti užtikrintas, kad nebūsiu kareiviu. Buvo ir daugiau tokių, kurie turėjo tokius pažymėjimus, bet tai neišgelbėjo jų nuo kareiviškos košės. Man tai pasisekė išvengti kareiviškos uniformos.
Mielagėnų klebonijoje dirbo „Vajenkomatas“ (karinis komisariatas), iš kur visi buvo šaukiami į karą. Jam vadovavo Tarelkinas. Kai padaviau jam šį pažymėjimą, jis paklausė rusiškai:
„– Tai kaip, ar norite būti kariu, ar tiltus statyti?“
Aš jam ir sakau:
„– Būtų geriau tiltus statyti.“
Tai jis man ir sako rašydamas:
„– Aš tave išbrauksiu iš apskaitos“
Davė pažymėjimą, kad esu atleistas nuo karinės tarnybos. Nors ir gavau pažymėjimą, ramybės neturėjau, buvau visur persekiojamas: Sėdėjau savaitę Mielagėnuose arešte, buvau tardomas. Paleidę ir vėl persekiojo. Buvau mušamas kareivių ir nuvežtas į Vydžius, bet visa laimė, kad vakare paleido. Kur ten suminėsi visas negeroves.
Kelių skyriuje išdirbau iki 1947 metų. Per tą laiką daug darbų susikaupė namuose, teko mesti šį darbą, bet man svarbiausia, kad neteko būti kare.
Karas baigėsi 1945 metais. Visi labai džiaugėsi, kad karo audra nutilo, bet tas džiaugsmas neilgai truko. 1946 metai tapo liūdesio metais, tada prasidėjo vežimai į Sibirą. Žmones apėmė baimė ir liūdesys. Mielagėnų padangę užgožė labai tamsi ir liūdna naktis: kiekvienas, kuris buvo ištikimas bažnyčiai, savo tautai, kuris mylėjo savo žemę, savo kiemą, to žemė po kojomis verkė. Regėjo toji, kad tuojau neteks šeimininko. Niekas negalėjo būti tikras, kad rytoj laimingai atsikels iš savo lovos. Ši baimė tęsėsi iki 1949 metų ir dar daugiau. Sujudo visi žmonės, kai 1949 metais kovo 26 d. buvo vežami tie, kurie nuo seno augino duoną. Žemė buvo visas jų turtas.
Daug šeimų turėjo palikti savo gimtinę, savo kiemą ir savo žemę, kurie ją mylėjo ir džiaugėsi. Sąžiningas žmogus, ūkininkas, visokiais būdais buvo persekiojamas ir gąsdinamas. Jis net neturėjo galimybės pasiaiškinti ( jo niekas neklausė).
Tą dieną iš Mielagėnų buvo išvežta: Bajorūnų šeima, Juozo Petrulėno, iš Gilūtų Urbanavičiaus šeima, Daškevičiaus šeima, iš Bernotų Mykolas Kairys su dviem savo dukrelėm ir aš – Ulozas Pranas su tėvais. Iš Kukutėlių kaimo Zenonas Bagdonas su šeima. Nakvojome Mielagėnuose. Ankstų rytą atėjo Školnikas ir iš Žvyrių kaimo Alkinas. Aš jų paklausiau:
– Už ką vežate?
Alkinas atsakė:
– Kolūkin nerašei, tai dabar važiuok.
Mūsų krašte jie vadovavo vežimams.
Kovo 27 d. sunkvežimiais mus išvežė iš Mielagėnų į Švenčionėlių geležinkelio stotį. Čia jau laukė ilgiausias traukinys, kuriuo buvo vežami žmonės. Per visą saulėtą sekmadienio dieną buvo užpildyti ešelonai žmonių, kaip gyvulių. Prieš saulėlydį traukinys pajudėjo iš Švenčionėlių. Vagonuose mus vežė po 6 -7 šeimas, gal kuriuose buvo daugiau. Vagonų durys visą laiką buvo uždarytos, tik per plyšelį menkai galėjai įžiūrėti dienos šviesą.
Buvau paskirtas vagono vyresniu. Reikėdavo atsinešti vandens ir maisto. Man buvo džiaugsmas, nes galėjau pakvėpuoti grynu oru. Pravažiavus Uralo kalnus, vagonų durys atsidarė, galima buvo gėrėtis gamta.
Didmiesčiuose stovėjo traukiniai pilni žmonių: estų, latvių ir lietuvių. Mums skirtą vietą pasiekėme balandžio 13d. ankstyvą rytą. Tai buvo Irkutsko sritis, Kutuliko stotis. Čia radome daug žmonių iš Šakių rajono. Apie 9 val. pradėjo rinktis kolūkio pirmininkai, kurie rinkosi šeimas į savo kolūkius. 25 šeimos pateko į kolūkį pavadintą „Lenino“ vardu. Kiti kolūkiai ėmė po 30 – 50 šeimų. Mūsų kolūkis buvo 5 kilometrų atstumu nuo rajono centro. Diena buvo labai saulėta ir karšta. Visus tremtinius į kolūkius vežė arkliais, kol nuvažiavome, buvo pavakarės. Mums davė butus. Kur aš patekau su tėvais, gyveno 6 šeimos, mažesniuose butuose – po mažiau žmonių. Radome iškūrentas pirtis, kas norėjo, galėjo išsimaudyti. Tai buvo ketvirtadienio pavakarė, o sekmadieny Velykos. Po švenčių paskirstė darbus. Man teko dirbti statyboje, kitiems lauko darbininkais. Darbo užteko visiems.
Bute, kuriame aš gyvenau buvo: mūsų šeima, 4 asmenų Kairio šeima, taip pat 4 asmenų Daškevičiaus šeima, dar 4 asmenų Dubauskų šeima, Balio Šimkūno 3 asmenų šeima. Iš pradžių miegojome ant grindų, vėliau pasidarėme lovas iš lentų. Pavasaris buvo labai šiltas, neatrodė, kad gyvename Sibire. Vietos gyventojai rusai, viena kita totorių šeima ar buriatų. 1952 metais buvo labai didelė sausra, tai provaslavai ėjo su ikonomis per laukus ir prašė, kad Dievas duotų lietaus.
Vietos gyventojai labai geri žmonės, nuoširdūs ir nepavydūs. Nors patys ne ką turėjo, bet dalinosi viskuo. Lenkų Drazdų šeima buvo atvežta nuo Pabradės. Tai mama su mažais vaikais. Viena tik dukrytė buvo suaugusi. Jiems buvo ypatingai sunku, tačiau padėdavo kolūkis, duodavo miltų duonai.
Atėjus vasarai būna labai dideli karščiai. Gegužės mėnesį, nors diena ir karšta, bet naktimis kartais net žemė įšąla. Gausybė mašalų, kurių niekaip negalima atsikratyti. Kadangi buvo gyventi ankšta, tai orams atšilus, teko statyti atskirą namą iš seno svirno. Namus statėsi ir kiti. Krosnį mūrijome iš molio. Nors mūrininku ir nebuvau, bet krosnį ir dūmtraukį padariau pats. Rudeniop apsigyvenome savo namuose. Mano statytame namelyje buvo labai šalta. Atsikėlę rasdavome vandenį kibire užšalusį. Puoduką pastatai ant suolo šlapią – iškart prišąla. Be to, šis namas turėjo labai didelį trūkumą: jame nebuvo prieangio. Sibire žiemos labai šaltos, o čia , tik atidarius duris, iš kart veržiasi į vidų šalčio kamuoliai.
Tėveliui neilgai teko gyventi šiame name. Jis mirė prieš pat visas šventes 1949 metų lapkričio pabaigoje. Likome gyventi dviese su mamyte. Atgulė tėvelis svetimoje Sibiro žemėje, o ne ten, kur gimė augo, augino mus keturis vaikus: tris brolius ir sesutę.
Sibiro žemėje atgulė: Vitkauskas iš Kančioginos, Julius Urbonas iš Rieškutėnų, Juozas Gurba iš Ceikinių ir dar daugelis kitų, kurių tiesiog neįmanoma suminėti. Tik viena saulė, kuri šviečia ir čia, Tėviškėje, lanko Sibire atgulusių kapus.
Jau tada buvau įsigijęs karvutę. Mamytė vesdavo į tą namuką , kad pamelžtų, nes per tokius šalčius lauke pamelžti negalėjo.
Visą žiemą teko vargti šaltame namelyje. 1950 metų vasarą kiek geriau apsitvarkiau namuką, kad kitą žiemą netektų tiek daug šalti: pasistačiau prieangį ir apsitinkavau. Jei reikėdavo kokio rąsto, tai teko neštis jį ant pečių.
Į darbą reikėjo eiti kas dieną, nebuvo jokių išeiginių ar švenčių. Atlyginimą mokėjo grūdais. Pirmus metus už darbadienį mokėjo 700g., kitais metais jau gavome po 1,5kg., o trečiais net po 5kg. Nuo atlyginimo dydžio priklausė ir pargyvenimo lygis. Pinigų beveik nieko negaudavome, atskaičiuodavo už malkas, o jei pavalgai kur nors kolūkyje, tai atskaičiuodavo, žiūrėk, dar ir skolingas lieki. Kai gavome po 5kg. grūdų, gyvenimas gerokai pasitaisė. Daug kas nusipirko ir karvutes. Kolūkyje buvo malūnas, galėjai susimalti kiek nori. Duoną kepėme kvietinę, nes ten rugių sėjama labai mažai. Vietinės šeimininkės, pabandę kepti duoną iš rugių, būdavo juokiasi iš mūsų, kad labai išeidavo kieta. Vėliau ir mes išmokome kepti kvietinę duoną pagal jų receptą.
Nors dirbau statyboje, bet teko dirbti ir kitus darbus. Vežiau šieną galvijams, avims ir kitiems gyvuliams. Šieno reikėjo važiuoti net prie Angaros upės apie 40 km. Vasarą kolūkiai šienaudavo didelius stepių plotus. Kai važiuoji vežti šieno vienas, tai kinkai trejas roges, kai dviese, dvigubai daugiau. Išvažiuoji dar su tamsa, o kol nuvažiuoji ir vėl jau pavakarės. Kiekvienas kolūkis stepėse turi sargus, pas juos ir apsistodavome. Šaltis tada būdavo 40 °C ir daugiau. Nuo sargo iki šieno dar važiuoti kokių porą kilometrų., kur sukrauti didžiausi kūgiai. Kol prikrauni tuos vežimus ir vėl pradeda temti, o krauti buvo sunku dėl didelio šalčio. Meti porą kartų šakėmis ir vėl delnais trini veidus, kad neapšaltų.
Norėtųsi dar paminėti mano važiavimą šieno prie Angaros, kuris galėjo baigtis tragiškai. Šieno važiavau su jaunu lenkų tautybės vaikinu. Jis buvo lauko darbininkas, todėl pripratęs vežti šieną, turėjo šuns kailio pirštines, o aš važiavau pirmą kartą, todėl turėjau vilnones ir dar kailines pirštines. Pasikrovę šieno, pernakvojome pas sargą iškastoje žeminėje. Laikrodžio niekas neturėjome, gal ankstokai išvažiavome namo per tas begalines stepes. Pravažiavus dešimt, o gal daugiau kilometrų buvo „Buriatų“ kolūkis, čia gyveno labai daug lietuvių. Pagirdėme arklius ir važiavome toliau. Nuvažiavau galą kelio, mano vežimo sąmatas atsipalaidavo, pradėjau sutraukinėti tuos pavalkus, bet mano rankos taip sušalo, kad negalėjau nieko padaryti, pirštinės nei vilnonės, nei kailinės man negelbėjo. Šaukiau, kad man šalta, bet mano šaukimą galėjo girdėti tik po kojomis girgždantis sniegas ir vienišas stepių berželis. Vaikinukas, kuris važiavo pirmas, nieko girdėti negalėjo. Jasius, toks vaikinuko buvo vardas, apsižvalgė, žiūri kad nėra manęs, nei arklių vilkstinės. Jis iškinkė arklį ir atjojo pas mane. Aš negalėjau sulaikyti ašarų, verkiau ir šaukiau balsu, kad šąlu. Gerai, kad Jasius buvo rūkantis. Vaikinas paėmė šieno kuokštą, uždegė jį ir man liepė rankas kišti, tai į ugnį, tai į sniegą. Dėkoju Dievui ir Jasiui, rankas atsišildžiau, o juk galėjau nušalti, o ir pats žūti. Atšildžius rankas, kelionė tęsėsi per begalines Sibiro stepes. Kol atsibeldėme į savo kolūkį, jau buvo pavakarė, o juk dar reikėjo šieną iškrauti, arklius nuvaryti prie arklidės tvoros, pririšti po atviru dangumi, kad nepasiektų sniego ir nesusirgtų.
Nevedęs buvau 3 metus. Gyvenau tik su mama. 1952 metais liepos mėnesį buvo vestuvės, be jokių ceremonijų, pasiėmiau už rankos ir atsivedžiau į skurdų savo namuką. Mus palydėjo kaimynė Vanda Kazlauskienė, nešina dviem pagalvėm. Mano žmona vardu Monika. Iš Sibiro mane paleido 1955 metų vasario 18d.. Grįžau tik su mama. Žmonos kartu neišleido, nes jos buvo kita pavardė.
Į Lietuvą išvažiavome 1955 metų kovo 26 dieną. Nors važiavome greituoju traukiniu, kelionė užtruko daugiau nei savaitę. Mamytę palikau pas brolį Vilniuje, o pats atvažiavau į Tėviškę. Visi išsigandę, o kartu ir nustebę žiūrėjo į mane lyg būčiau iš ano svieto sugrįžęs. Mūsų namuose tuo metu buvo įsikūrusi kolūkio kontora. Pabuvau tris dienas Bernotuose ir vėl išvažiavau į Vilnių, o vėliau vėl sugrįžau į Sibirą pas žmoną. Tremtyje išgyvenau dar metus, kol išleido ir žmoną. Sibirą palikome gegužės 7 dieną. Mano šeima jau tada turėjo atžalą – mažą sūnelį Pranelį.
Kartu su mumis važiavo dar viena šeima iš Klaipėdos, kuri buvo ištremta 1952 metais. Gegužės 18 dieną sugrįžome į Bernotus.
Po daugelio metų atsirado galimybė atsivežti tėvelio palaikus į Lietuvą. Jis ten išgulėjo 40 metų, o į amžino poilsio vietą Lietuvoje atkeliavo 1990 metų liepą. Pagaliau tėvelis ir mamytė, kuri mirė 1963 metais, ilsisi kartu Mielagėnų kapinėse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą