Sunkūs tada buvo laikai. Žmonės gyveno skurdžiai. Kas iš to valako, kai šeimyna buvo didelė, daug burnų norėjo valgyti, o ir ponui reikėjo atiduoti. Dauguma šeimų kaime buvo daugiavaikės, vidutiniškai 12 asmenų. Dirbo ir maži ir seni, o darbingo amžiaus žmonės turėjo dirbti pono dvare. Mažieji namuose ganė žąsis savąsias, bei pono. Užsiiminėjo kas kuo sumanydamas: pynė vyžas, namų apyvokos daiktus (iš vytelių, šikšnų).
Kai išsistatė Bernotai, tai jau pirmais kaimo gyvavimo metais jame buvo apie 70 namų. Namai buvo labai skirtingi: vieni geresni, kitų visai lūšnos. Nebuvo iš ko geresnius statytis. Prano Petrulėno tėvų namas buvo dviejų galų, nes šioje šeimoje buvo daugiau vyrų jėgos, o ir tėvas nagingas, sumanus. Vienas galas buvo gyvenamas, kitas laisvas – kamara. Prie pirkios buvo prilipdytas tvartelis, kuriame buvo karvė, kiaulė ir vištos. Kad kuo mažiau kiaulės pristovėtų mėšlo, vasaromis būdavo ganomos.
Iš pradžių nebuvo lempų, todėl apsišviečiama buvo balanais. Vėliau pradėta gaminti riebalines spingsules. Nebuvo ir laikrodžių, todėl keliamasi buvo pagal aušrą ar gaidžių giedojimą.
Kad ir kaip bebūtų sunku – jaunam viskas buvo pakeliama. Bernotiškiai labai mėgo linksmintis. Dažnos buvo vakaruškos. Kadangi Petrulėnų namas buvo dviejų galų, tai čia daugiausia ir rinkosi jaunimas. Rytojaus dieną mergos atbėgdavo išplauti trobos, kad liktų švari iki kito susibūrimo. Būta čia ir gabių muzikantų: Girdziušas Kazys grojo smuiku, Radišonka Antanas – armonika.
Pasakojo: Pranas Petrulėnas
Užrašė Vilhelmina Kapliukienė
Audronė Filipavičienė Bernotų bibliotekoje Irenos Vinciūnaitės karpinių parodos metu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą